Geopolitinės slinktys: iššūkiai Lietuvai ir Europai (apmąstymai Visbyje)

Savaitgalį teko praleisti Visbyje, Gotlando saloje, eiliniame puikiame Švedijos moderatų ir jų užsienio reikalų ministro, seno mūsų bičiulio Carl'o Bildt'o organizuotame seminare. Dalyvavo daug senų bičiulių ir pažįstamų, šio regiono užsienio politikos strategų, bet taip pat ir žvaigždės iš Rusijos - Jelcino ir Putino pradžios liberalai - buvęs vicepremjeras Boris Nemcov ir buvęs premjeras Michail Kasjanov. Daug diskutavome ir ginčijomės dėl Rusijos ir Europos ateities, tarpusavio santykių ir pastarojo laikotarpio iššūkių. To pasekoje mintyse aiškiai susiformulavo keletas principinių teiginių, kuriuos jau sugrįžęs ir rašau:

1. Rusijos agresija prieš Gruziją - senai vykusios geopolitinės tektoninės slinkties išsiveržimas į paviršių. Tai netikėta kaip ugnikalnio išsiveržimas, bet brendo senai, yra neatsitiktinis reiškinys ir reiškia ilgalaikių tektoninių lūžių (geopolitinių iššūkių) atsiradimą, kurių nebematyti negalima ir į juos nereaguoti taip pat negalima.

2. Lietuvoje nors buvo pakankamai daug laiko pasirengti ugnikalnio išsiveržimui, tačiau tam nebuvo pasiruošta. Nors ir buvo daug daroma, rūpinamasi flangais Ukrainoje, Gruzijoje, Baltarusijoje, tačiau namų darbai nebuvo padaryti, todėl energetikoje esame visiškai nuogi su nusikalstamai vėluojančiu net ir Elektrėnų modernizacijos projektu. Susidaro vaizdas, kad daug garo nuėjo ir dabar nueina švilpukams, o strateginiai šalies saugumą garantuojantys darbai vis lieka šalikelėje.

3. Po Rusijos agresijos prieš Gruziją, Lietuva ir sąjungininkės Europoje labai daug dėmesio skyrė ir tebeskiria tam, kas vadinama "crisis management",: tai yra tam kaip priversti Kremlių išvesti kareivius, kaip nusiųsti 80 ES stebėtojų, ar tęsti derybas dėl post PCA susitarimo, ar taikyti kokias nors sankcijas ir t.t. Tai svarbūs taktiniai dalykai, tačiau ir Rusijai, ir jos slaptiems sąjungininkams Europoje būtų labai naudinga, kad visa diskusija Europoje ir toliau suktųsi tik apie šiuos taktinius reikalus. Nes tai reikštų, kad Europa ir visi vakarai nepereina prie esminių strateginių sprendimų, kurie ir būtų pats tinkamiausias atsakas į Rusijos agresiją.

4. Kokie strateginiai sprendimai būtų reikalingi? Mano įsitikinimu viską reikėtų pradėti nuo paprastų dalykų, nuo žodžių, nuo tinkamų terminų Rusijos atžvilgiu vartojimo. Kaip pasakyta Biblijoje - "pradžioje buvo žodis". Teisingi žodžiai, teisingi terminai yra naujos santykių su Rusija strategijos esminė dalis.

5. Kokie žodžiai yra reikalingi naujai tiesai atspindėti:
a. Rusija, grubiai pažeisdama tarptautinę teisę, okupuoja Gruzijos teritoriją ir, pripažindama Abchaziją bei Pietų Osetiją, pradėjo šių teritorijų, o tuo pačiu ir dalies Gruzijos teritorijos, aneksiją.
b. Grubiai pažeidusi tarptautinę teisę, Rusija tapo nepatikima ir neprognozuojama valstybe.
c. Tapusi nepatikima ir neprognozuojama valstybe, Rusija tuo pačiu tapo ir grėsme tiek artimiesiems kaimynams, tiek ir visai Vakarų bendruomenei. Grėsmė yra įvairiapusė - nuo karinės (tiesioginė agresija ar cyberatakos) grėsmės iki energetinio saugumo grėsmės ar grėsmės šalių politiniam stabilumui ar jų geopolitinei orientacijai.

6. Lietuvai reikia dėti pastangas, kad šie žodžiai- terminai būtų pradėti naudoti visuose Vakarų forumuose tiek NATO, tiek ir ES formatuose. Reikia pradėti nuo to, kad šie terminai atsirastų ir Lietuvos žodyne, bei juridiniuose dokumentuose - pvz. Nacionalinio saugumo koncepcijoje.
Reikia suvokti kad tol, kol ES ir NATO dokumentuose Rusija ir toliau bus įvardijama kaip svarbi partnerė, su kuria ES siekia pasirašyti post PCA (partnership and cooperation)sutartį, kol Rusija nėra įvardijama kaip galima grėsmė, tol teks laikyti, kad Europa ir visi Vakarai dar nerado tinkamo atsakymo į naujas geopolitines slinktis.

7. Šiems "nepatikimos Rusijos" ir "Rusijos grėmės" terminams įsitvirtinus ES ir NATO strateginiuose dokumentuose, šios organizacijos būtų priverstos ieškoti efektyvių atsakymų į šiais terminais suformuluotus paprastus klausimus: kaip apginti Baltijos šalis nuo karinės grėsmės, kaip sumažinti grėsmes Baltijos šalių energetiniam saugumui, kaip užtikrinti Baltijos šalių energetinį saugumą ir sumažinti grėsmes po Ignalinos AE II bloko uždarymo, jeigu Lietuva liks visiškai priklausoma ir nuo elektros tiekimo iš Rusijos.

8. Tik tada paaiškės ir tai, kad geriausias ilgalaikis atsakas, mažinantis visas grėsmes, nes parodantis Kremliui, kad niekas jo agresijos neišsigando - būtų tylus ir ramus Gruzijos ir Ukrainos priėmimas į ES ir NATO. Ir net ne taip svarbu, kas į kurią organizaciją greičiau įstos: jeigu Ukraina yra vieninga dėl stojimo į ES, bet nesutaria dėl NATO, tai tegul pradžioje stoja į ES. Svarbu viena, kad Jungtinių Valstijų dar 90-ais suformuota "Europos doktrina": "Europe - whole and free" būtų realizuota iki pat Rusijos sienos, kad neliktų jokių pilkų, neaiškių zonų, kurios tik kelia postimperiniam Kremliui pagunda aiškintis, ar jis gali čia nebaudžiamas realizuoti savo "specialius interesus".

Štai tokia paprasta ilgalaikių veiksmų logika susiklostė galvoje rudenėjančiame Visbyje, žvelgiant į karingų danų kažkada sugriautas klestėjusio Hanzos miesto didžiules bažnyčias. Tam, kad danai nustotų griauti savo kaimynus, reikėjo šimtmečių. Gyvename šalia Rusijos, kuri vis dar negali nustoti griauti savo kaimynų. Tokio agresyvaus kaimyno nesustabdysi nei nuolaidžiavimu, nei jį erzinančiu švilpuku. Gali sustabdyti tik turėdamas aiškią ilgalaikę strategiją, aiškų veiksmų planą. Pats laikas jį pradėti įgyvendinti. Tik neapgaudinėkime patys savęs, kad mes jau senai tokį planą turime ir tariamai sėkmingai jį įgyvendiname.

"Pergalės" briuseliuose

Pusantros paros praleidau Briuselyje. Europarlamentarė D.Budreikaitė pakvietė paskaityti pranešimą liberaliosios ALDE grupės seminare, skirtame energetinių salų ir trečio energetikos paketo problematikai. Kalbėjau apie Ignalinos uždarymą ir iššūkius po 2010 metų.

Be to per pietus vertingai pasikalbėjome su sena pažįstama, komisaro G.Ferheugen'o kabineto vadove Petra Erhler. Kompanija buvo gera - ambasadorius R.Martikonis ir A.Abišala.

Daug nesiplėtojant apie ne vieną kartą kartotus mūsų argumentus, galiu pakartoti vieną žinomą tiesą, kad Briuselyje yra labai lengva pasiduoti pagundai patikėti, kad savo kalbomis lengvai pasiekei kokių nors pergalių.

Pavyzdžiui, galėčiau teigti, kad pavyko įtikinti mūsų argumentais Europarlamentą, nes seminaras vyko Europos Parlamento rūmuose, seminare dalyvavo koks penkiasdešimt žmonių (iš jų, atrodo, didžioji dalis buvo vienaip ar kitaip susiję su Baltijos jūros regionu) ir visi jie iš esmės pritarė mano argumentams dėl Ignalinos.

Arba pavyzdžiui kalbantis su Europos Komisijos pareigūnais, gali susidurti su tokiais, kurie kalba pakankamai griežtai ir sako kategoriškai "ne", nepaisant visų mūsų argumentų. Arba gali susitikti su minkštesniais ir mandagesniais, kurie po mūsų argumentų artilerijos, mandagiai atsako, kad tokie mūsų argumentai yra labai svarbūs ir jie juos labai rimtai svarstys. Ir išėjęs po tokio pokalbio, plačiai šypsaisi, tikėdamas kad pasiekei rimtą pergalę.

Bet greitai paaiškėja, kad ir po vienokio pokalbio, ir po kitokio pokalbio Europos Sąjungos institucijose niekas neįvyksta ir mūsų reikalas niekur nejuda ir niekaip nesisprendžia.

Yra pavojaus, kad mes patys save galime įvilioti į "kalbėjimo spąstus": kai visą savo energiją skirsime kalbėjimui su vis naujais pareigūnais, vis skaičiuodami savąjį tariamų pergalių ir pralaimėjimų balansą, džiugiai apie tai raportuodami Lietuvos spaudai, o "vežimas" nejudės iš vietos...

Todėl apie "pergales" briuseliuose visada reikia galvoti labai realistiškai. Iš to, ką iki šiol teko matyti G.Kirkilo ar A.Abišalos "pergalėse" Ignalinos reikaluose, nematau tokių pergalių, kurios leistų patikėti, kad pergalės briuseliuose taps kokiomis realiomis, fiziškai apčiuopiamomis pergalėmis mums. Vyriausybė privalo turėti aiškų planą, kada baigsis "kalbėjimosi" briuseliuose periodas ir kada prasidės "veiksmų" periodas. Ir turi būti aišku, kokie veiksmai įvyks tuo "veiksmų" periodu.

"Kalbos" iki "veiksmų", bet ne "kalbos" vietoje "veiksmų".

Briuselis: "Nord Stream" plečiasi...

Grįžus iš Briuselio Forumo, negaliu užmiršti vieno keisto įspūdžio: svarstant artėjantį NATO viršūnių susitikimą Bukarešte, daugiausia diskusijų kilo dėl Ukrainos ir Gruzijos galimybės gauti svarbų sprendimą - MAP (membership action plan)- narystės veiksmų planą. JAV Kongresas tokį sprendimą remia vienbalsiai, tuo tarpu Forume dalyvavę Rusijos Dūmos ir Vokietijos Bundestago užsienio politikos lyderiai išsakė absoliučiai tuos pačius argumentus, kodėl Ukraina ir Gruzija turi likti už borto. Vokietijos ir Rusijos bendrystė senai žinoma, bet tokio "tobulo" ir neslepiamo sutapimo iki šiol neteko matyti. Kai kurie amerikiečiai Forume teigė, kad vokiečiams gresia būti vieninteliams, kurie užblokuos Ukrainos ir Gruzijos perspektyvą. Vokiškai rusiška "Nord Stream" filosofija plečiasi...

Keturios dienos Briuselyje

Vakar atvykau į Briuselį. Prabūsiu iki sekmadienio. Vakar, kaip visada prieš ES vadovų Tarybą vyko Europos Liaudies partijos (EPP) Tarybos posėdis. Šiandien prasideda garsusis Maršalo fondo renginys (arba kitaip vadinamas Ron Asmus konferencija), kuris tęsis iki sekmadienio. Renkasi žymiausi Vakarų pasaulio politikos strategai ir lyderiai. Temos: nuo pasaulio ekonominių krizių perspektyvos iki Rusijos, Ukrainos, Kaukazo. Iš ryto jau sutikau Bruce Jackson.

EPP Taryboje nieko ypatingai naujo. Nors ir daug kalba apie energetiką ir klimato kaitą, bet bendras kontekstas efektyvioms kalboms apie Ignaliną dar visai neparuoštas, - nelabai nori klausytis ir girdėti. Vyriausybė savo darbo nėra padariusi ir tas labai aiškiai jaučiasi. Tačiau bendras diskusijų tonas dėl klimato kaitos yra tinkamas. Suomijos atstovas garsiai piktinosi, kodėl ES neįvykdo savo praeitais metais duoto pažado palaiminti atominę energetiką Europoje.

Šiandien visą rytą, prieš konferencijos pradžią, turėjau laisvą - tai su E.Zingeriu pavaikštinėjome po pavasarėjantį Briuselį. Kaip visada užsukome pas "Leoną", užvalgėme "mulių", kol aš rašau šį dienoraščio tekstą, Emanuelis skaniai snaudžia, net pavydas ima...

Ignalina: referendumas ar sutarties įgyvendinimas?

Po ilgos ir nuoseklios mūsų kritikos, kad valdžia nieko nedaro dėl energetinės situacijos 2010 sausio 1d ir po nesenai mūsų paskelbto Memorandumo, kažkas pajudėjo:

1. Vakar Seimo Europos Reikalų komitete ministras V.Navickas ir viceministras A.Ignotas pripažino, kad mūsų memorandume pateikti skaičiai yra tikslūs, tai yra kad uždarius Ignalinos II bloką 2010 sausio 1 d Lietuvos vartotojai mokės už elektrą ne 33 cnt/kwh kaip dabar, o visus 59 cnt/kwh. A.Ignotas pripažino, kad mūsų paklaida yra tik 0.3 cnt/kwh. Taip pat pripažino, kad negalima Briuselyje sakyti, jog elektra kainuos 59 cnt/kwh, o Lietuvos vartotojus guosti, kad ta kaina bus tik 40 cnt/kwh, kaip kad daro premjeras.

2. Premjeras paskyrė A.Abišalą vadovauti kažkokiai Energetinio saugumo komisijai, kuri turėtų rūpintis mūsų Memorandume keltomis problemomis ir kuri turėtų šnekėtis su Briuseliu. Tačiau pradžia šitos iniciatyvos pasitikėjimo neįkvepia - Premjero pastangomis komisija įkurta taip atmestinai, kad akivaizdu, jog Premjeras rūpinasi tik vienu,- kaip šią nepopuliarią problemą iki rinkimų permesti ant kieno nors galvos. Rezultatas tokios pastangos pačiam Premjerui visiškai nerūpi, jam rūpi, kad ne jis būtų kaltinamas dėl galimos nesėkmės. O nesėkmė prasideda nuo to, kaip tokia komisija kuriama - dabar visą mėnesį aiškinsimės, kaip "civiliokas" Abišala gali vadovauti viceministrams Paviloniui ar Dainiui.

3. Liberalų Sąjūdis paskelbė, kad jie inicijuos referendumą dėl Ignalinos II bloko neuždarymo. Jeigu bus klausiama paprastai, neinformuojant visuomenės apie galimas ES sankcijas Lietuvai už sutarčių nevykdymą, tai būtų tas pats, kaip klausti - ar Jūs norite, kad elektra kainuotų 33 cnt/kwh, o ne 59 cnt/kwh. Būtų sunku Lietuvoje rasti ką nors, kas sutiktų už elektrą mokėti beveik dvigubai daugiau. Kažin ar toks referendumas dėl geresnio gyvenimo turėtų didelę prasmę?

4. Gal būt yra kitas kelias - reikalauti, kad ir ES, o ne vien mes įgyvendintume Lietuvos stojimo į ES sutartį. O sutartyje yra įdomių nuostatų. Pavyzdžiui jos 37straipsnis :

" Article 37
1. If, until the end of a period of up to three years after accession, difficulties arise which are serious and liable to persist in any sector of the economy or which could bring about serious deterioration in the economic situation of a given area, a new Member State may apply for authorisation to take protective measures in order to rectify the situation and adjust the sector concerned to the economy of the common market."

o garsusis Protokolas Nr 4 "Dėl Ignalinos atominės elektrinės Lietuvoje" baigiasi štai tokia nuostata:

" Article 4
Without any prejudice to the provisions of Article 1, the general safeguard clause referred to in Article 37 of the Act of Accession shall apply until 31 December 2012 if energy supply is disrupted in Lithuania."

Taigi, sulyginus Sutarties 37 straipsnį ir Ignalinos Protokolo 4 straipsnį, akivaizdu jog esant 37 straipsnyje numatytoms ekonominėms problemoms ("difficulties arise which are serious and liable to persist in any sector of the economy or which could bring about serious deterioration in the economic situation of a given area") Lietuva turi teisę prašyti leidimo taikyti apsaugos priemones. Kaip nurodo Ignalinos Protokolas, tokį prašymą Lietuva gali pateikti iki 2012.12.31.

Be abejo yra tam tikrų teisinių neaiškumų, nes Ignalinos Protokolo 4 straipsnis veikia tik tuo atveju, jei "sutrinka energijos tiekimas" ("if energy supply is disrupted in Lithuania"). Tačiau ar energijos pabrangimas dvigubai nėra savo pasekmėmis tolygus energijos tiekimo sutrikimui. Ar toks pabrangimas pats savaime nėra "tiekimo sutrikimas"?

Taigi pats laikas pradėti kietą kalbą su ES - reikalaujant paaiškinti, kaip ES vykdys savo pasirašytą sutartį. Reikia klausti labai paprastai - kas ES manymu turi įvykti su energijos tiekimu Lietuvoje, kad Lietuvai būtų leista pasinaudoti Ignalinos protokolo 4 straipsniu ir Stojimo sutarties 37 straipsniu? Kokias apsaugos priemones ES Lietuvai leistų taikyti, esant Ignalinos Protokolo 4 straipsnio sąlygoms? Jeigu tarp tų apsaugos priemonių gali būti taikomas ir laikinas Ignalinos AE II bloko veiklos pratęsimas, tai kodėl tai negali būti leista taikyti ir tuo atveju, kai Ignalinos II bloko uždarymas gali sukelti katastrofinių ekonominių pasekmių dėl elektros energijos dvigubo pabrangimo. O ar nepatikimas Rusijos dujų tiekimas gali būti laikomas grėsme energetikos tiekimui? Ir t.t. - tai yra ES mums turi atsakinėti kaip jie vykdys sutarties nuostatas dėl ekonominio saugumo, o ne mes jiems turime aiškintis, kaip mes įgyvendinsime Protokolo nuostatas dėl Ignalinos II bloko uždarymo.

Esu įsitikinęs, kad su ES būtų žymiai lengviau tartis ne dėl to, kad Lietuvai būtų leista nevykdyti Stojimo sutarties, bet dėl to, kad ES preciziškai vykdytų savo įsipareigojimus, Lietuvai duotus sutartyje ir jos papildomuose protokoluose.

Todėl gal verčiau būtų organizuoti ne referendumą, kurio rezultatai būtų traktuojami kaip Lietuvos pasiryžimas laužyti Stojimo Sutartį, o gausią Lietuvos žmonių Peticiją Briuseliui, reikalaujant, kad ES preciziškai vykdytų Stojimo Sutartyje duotus Lietuvai įsipareigojimus ir taip kaip numatyta Sutarties 37 straipsnyje neleistų Lietuvai pakliūti į gilią ekonominę krizę.

Šioje šalyje nėra ramios vietos fizikams su dešiniuoju pusrutuliu.

Tik ką pažiūrėjome su Rasa "Šioje šalyje nėra vietos senukams". Už ką davė Oskarus, - sunku pasakyti. Labai savotiškas filmas. Tikrai neholivudinis. Kraupiai slegiantis.Moralė - gyvenimas žiaurus ir nieko pakeisti negali.

Parėjęs namo skaitau internete, kad Vyriausybė paskyrė Aleksandrą Abišalą vadovauti deryboms su ES dėl galimybės atidėti Ignalinos II bloko uždarymą ar surasti kitus būdus spręsti Lietuvos energetinio saugumo problemas, kurios kils po 2009 metų. Užduotis šiek tiek primenanti šerifo iš filmo vaidmenį - sustabdyti negailestingą žudiką, ko padaryti niekam nepavyksta ir šerifas nieko pakeisti negali. Bet jis stengiasi.

Po mūsų kritikos ir Memorandumo dėl energetinės situacijos 2010 metais, Vyriausybė irgi puolė stengtis. Ir surado fiziką.

Dar vienas fizikas, mąstantis dešiniuoju pusrutuliu, imasi sunkiai įmanomos misijos. Aleksandras mūsų fizikos fakultetą baigė du metai prieš mane. Tarpe tarp mūsų kursų mokslus baigė P.Malakauskas. Du metai po manęs - J.Razma ir a.a. pulk. V.Pociūnas.

Galima pajuokauti, kad šiais laikais susiklostė tradicija, - kai reikia propagandisto, tai ieškoma aukštosios partinės mokyklos absolvento, o kai reikia sunkų darbą nuveikti - ieškoma fiziko. Ir dar su išvystytu dešiniuoju pusrutuliu.

Nepaisant to, kad Vyriausybė savo nepadarytų darbų naštą bando perkelti ant fiziko pečių, tai Vyriausybės nuo atsakomybės neišgelbės. Nors Aleksandro pasirinkimą ir jo paties apsisprendimą reikia pasveikinti.

Apie viską po truputį

Šiandieninė spaudos konferencija - apie viską po truputį...

Briuselis: energetika, EPP, finansai

Dvi dienas praleisiu Briuselyje. Vyks iškilmingas EPP Tarybos posėdis, skirtas Lisabonos (Reformų) sutarties pasirašymui. Ta proga pasinaudodamas susitikau su komisaru A.Priebalgsu, atsakingu už energetiką. Įdomiai, naudingai ir vertingai pasikalbėjome. Pranešiau žinią,kurią vakar patvirtino Seimo Europos reikalų komitetas, kad Lietuva remia Europos Komisijos parengtą Trečiąjį energetikos direktyvų paketą. A.Priebalgs neslėpė savo pasitenkinimo šia žinia. Aptarėme ir situaciją, kuri gali susiklostyti Baltijos regiono energetikoje po 2009 metų. Optimizmo pokalbis nesuteikė, bet sužinojau, kad Rusijai jau šiandien trūksta elektros energijos, todėl Rusija sumažino savo tradicinius elektros energijos tiekimus į Suomiją. Taigi tikėtis galimybių pirkti trūkstamą elektrą po 2009 m. iš Rusijos - nelabai yra.

Trumpai pasikalbėjau su EPP pirmininku W.Martens. Sveikino Lietuvoje planuojamą dviejų EPP partijų - Tėvynės Sąjungos ir Lietuvos krikščionių demokratų apsijungimą.

Rytoj pietausiu su D.Grybauskaite. Struktūrinių fondų įsisavinimas, ir ne tik gamtosaugoje, - lieka dideliu galvos skausmu.

Londonas: lietuviai ir britų konservatoriais.

Nuo šeštadienio iki vakar kartu su Rasa buvome Londone: susitikimai su lietuviais ir britų konservatoriais. Ambasadorius V.Ušackas pasistengė, kad dienos būtų pilnai užimtos.

Lietuviai Londone darosi vis labiau organizuoti. Pokalbis su Londono Sičio lietuvių klubu, Lietuvių Komercijos rūmų nariais buvo smagus ir nuteikiantis optimistiškai, - lietuviai energingai globalizuojasi (pasaulinio garso kompanijose tampa viceprezidentais) arba sėkmingai su savo verslu įsitvirtina Londone. 150 000 lietuvių Didžiojoje Britanijoje yra galinga jėga - todėl siūliau jiems bent vieną-du savo atstovus deleguoti į būsimąjį Seimą - garantavau, kad TS juos įtrauktų į savo sąrašą.

Pirmadienį, turėjau visą pusdienį pokalbių su britų konservatorių lyderiais. Malonu buvo pasimatyti su senu pažįstamu, iš Lietuvos kilusiu seru Malcolm Rifkind, buvusiu gynybos ir užsienio reikalų ministru, lygiai kaip gerai pasikalbėjome su konservatorių šešėliniais Europos reikalų (Mark Francois), energetikos (Charles Hendry), kultūros (Ed Vaizey) bei užsienio reikalų (William Hague) ministrais. Nors mūsų požiūriai į Europos Sąjungą ir skyriasi, tačiau kitose temose radome daug sutarimo. Aptarėme energetiką, Rusiją, Baltarusiją ir visą rytų kaimynystę. Telefonu kalbėjausi ir su D.Cameroon, konservatorių lyderiu. Tarp kitų dalykų išdėsčiau ir mūsų nerimą dėl to, kas gali įvykti Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje.

Su konservatoriais pietavome istoriniame konservatorių Carltono klube, kur šeimininkas ne tik parodė visas istorines sales, bet ir supažindino su keturiais klube dirbančiais lietuviais. Net ir aerouoste pirmos patarnautojos pabandę paklausti kelio link vartų, atradome, kad ir ji yra iš Lietuvos.

Taigi Londonas darosi vis artimesnis...

Pakeliui iš Sofijos - energetika Balkanuose ir Lietuvoje

Rašau iš Prahos aerouosto. Pagaliau radau normalų internetą.

Dvi dienos Sofijoje prabėgo labai greitai. Sofija nesužavėjo - atrodo, kad per paskutinius porą šimtų metų miestas architekto neturėjo. Vaizdai kaip Vilniuje prieš 15 metų - apleista ir jokio blizgesio. Bukareštas kitoks - akivaizdžiai matosi kad prieš karą buvo tikras "mažasis Paryžius", nors Čaušesku trečdalį senamiesčio ir išgriovė.

Įdomiausia kelionės į Balkanus dalis - pokalbiai apie energetiką ir naujų branduolinių reaktorių statybą ir Rumunijoje, ir Bulgarijoje. Rumunijoje planuojama pastatyti du kanadiečių gamybos CANDU tipo reaktorius (po 700 MW), Bulgarijoje - du rusiško tipo WIWER (? nežinau tikslaus sutrumpinimo) 1000 MW galios reaktorius.

Įdomiausia, kad ir Rumunijoje, ir Bulgarijoje naujiems reaktoriams statyti nėra kuriami kokie nors "trigalviai slibinai", o stato veikiančios, ir pagal Europos direktyvas suskaldytos energetikos bendrovės. Rumunijoje tai daro valstybinė generacijos kompanija, kuri valdo tik veikiančią branduolinę jėgainę ir įmonę, kuri gamina jai branduolinį kurą, Bulgarijoje tai ruošiasi daryti Bulgarijos Elektros kompanija, kuri valdo tik perdavimo tinklus. Ir vienu, ir kitu atveju valstybinės kompanijos steigia naujas bendroves branduolinių jėgainių statybai, tose bendrovėse numato išlaikyti nemažiau 51 proc. akcijų, o likusiai daliai tarptautinėje spaudoje (FT, Economist) skelbia tarptautinius konkursus investuotojų pritraukimui. Ir vieni, ir kiti džiaugėsi, kad dalyvauja daug žymių kompanijų, - nuo EON iki ČEZ. Nei bulgarai, nei rumunai branduolinių jėgainių statybos finansavimui nesiruošia duoti jokių valstybinių garantijų. Pinigus skolinsis įsteigtos kompanijos. Rumunijoje valstybinės kompanijos įnašas bus veikiančios branduolinės jėgainės, šalia kurios statomi nauji reaktoriai, infrastruktūra.

Taigi, yra apie ką pagalvoti...

Bukarestas: terra incognita

Siandien su Seimo Europos Reikalu delegacija pradejome vizita Rumunijoje, Bukraeste. Po dvieju dienu persikelsime i Bulgarija. Bukareste, kuriame lankausi pirma karta, apgyvendino kazkokiuose ypatinguose Sveciu namuose, kurie orginaliai buvo pastatyti Causesku nomenklaturai. Tokios Rumunijos Turniskes, tik zymiai prabangesnes. Rasau is man skirtu apartamentu, kuriuos sudaro net trys kambariai, neskaitant vonios kambario. Rasau apartamentu kompiuteriu, todel nera lietuvisku raidziu.

Susitikimai prasideda tik rytoj, todel siandien po gana varginancios keliones apziurejome miesta. Esu nustebes. Be abejo tai tris kartus uz Vilniu didesnis miestas, bet as isivaizdavau, kad pateksime i apleista, Causesku sudarkyta miesta, tuo tarpu maciau labai grazu, labai zalia miesta, su daugybe XIX a. pabaigos - XX a.pradzios moderno architekturos pastatu. Nei labai daug siukskliu, nei labai daug apsileidimo, nei cigonu perteklius. Grazus Centrines Europos didmiestis, su didziuliais priemestiniais prekybos centrais ir neisivaizduojamais transporto kamsciais. Vakrieniavome kazkokioje senoje milziniskoje vokieciu aludeje, kurios Vilnius paprasciausiai turetu pavydeti. Taigi Bukarestas: tera incognita - nezinoma zeme. Paprasciausiai esu nustebes.

Pokalbis su D.Tusku

Šiandien D.Tuskui lankantis Vilniuje, pasimatėme kaip dviejų giminingų konservatyvių partijų, Europos Liaudies Partijos bendražygių, vadovai. Dalyvavo ir E.Zingeris, nes eilinį kartą jis daug padarė, kad toks susitikimas įvyktų. Pokalbis su Tusku buvo smagus ir malonus: ir apie energetiką, ir apie tautines mažumas, ir apie partinę strateginę partnerystę. Atrodo, kad tikrai rasime sutarimą ir tarpusavio supratimą. Draugų Piliečių Platformoje turime, ir ne vien tik Premjerą. Sausio 13 į Vilnių atvyks Lenkijos Seimo maršalka Komarovskis, kilęs iš Lietuvos dvarininkų nuo Rokiškio apylinkių giminės.

Be abejo, kyla klausimas, - kodėl Lenkija dar vis nepasirašo elektros tilto sutarties. Tiesą sakant, suprasti nėra lengva, bet spėju, kad tiltas veiks tik tada, jei lenkai žinos, kad juo tekės elektra iš atominės elektrinės. Ir pastatytas jis bus tik tada, kai tokia elektra juo galės tekėti. Ir tik tam....

Europos, Lenkijos ir mūsų permainos

Šiandien išskrendu kelioms dienoms į didelę konferenciją Juodkalnijoje. Balkanams reikia mūsų patirties. Mums reikia geresnio suvokimo kas ten vyksta ir supratimo, kuo galime būti naudingi. Esu įsitikinęs, kad kaip ir mūsų regione, taip ir Vakarų Balkanuose stabilumą gali garantuoti tik sparti šio regiono narystė Europos Sąjungoje. Atrodo, kad ta ima suprasti ir Briuselis. Taigi galima tikėtis, kad per sekančius dešimt metų Vakarų Balkanai su visais serbais, juodkalniečiais ir albanais bus arba ES viduje arba labai netoli to. Taigi važiuoju artimiau susipažinti su būsimais partneriais Europos Sąjungoje.

Lenkijoje didelės permainos. Jau rašiau, kad Kačinskių antieuropietiškus konservatorius keičia Tusko proeuropietiški konservatoriai. Net linksma, kiek aistrų tarp lietuviškųjų vadinamųjų liberalų sukėlė mano paskelbta informacija, kad Piliečių Platforma, kaip ir mes, yra europietiškos konservatorių šeimos nariai. Reikės perduoti Europos Liaudies Partijos vicepirmininkui J. Saryusz-Wolsky iš Piliečių Platformos (gal būt net ir būsimam Lenkijos Užsienio Reikalų ministrui), kad Lietuvoje juos atkakliai vadina liberalais.

Tiesą sakant, linkint sėkmės Tuskui, neramu kaip jiems seksis. Neramina, kai kurie pirmieji pareiškimai dėl siekių nedelsiant gerinti santykius su Rusija ir atšaldyti santykius su JAV.

Atsakant į kai kurių šio blogo komentatorių nuogąstavimus dėl mūsų santykių su lenkais, noriu pasakyti, kad visiškai sutinku su V.Laučiaus komentaru apie unijos su Lenkija poreikį, paskelbtu "alfoje". Gal išskyrus tik unijos tikslą. Mums unija reikalinga ir vardan permainų Lietuvoje. Politikos, dvasios, mentaliteto unija - taip, bet ne daugiau...

Lietuvos ir Europos finansai

Šiandien Kirkilas eilinį kartą išsižadėjo savo viešai dėstytų pasvarstymų apie valstybės finansus ir mokesčius. Jau net ir nebejuokinga. Lietuva suktuku neria į infliacijos spiralę ir turi tik tokį valdžios gebėjimą tvarkyti valstybės finansus kad jau nebėra ir ką bekalbėti. Net ir juoktis ar šaipytis nebesinori. Šiandien "Verslo žiniose" vienas tarptautinis ekspertas įtikinamai išaiškino apie lito devalvavimo perspektyvą. Tuo tarpu finansų ministras viešai kalba apie tai, kad mūsų, konservatorių, biudžeto priėmimui nereikia...Kažkaip vis labiau kvepia didele krize - ir ne tik politine, bet ir valstybės finansų.

Šiandien Prezidentūroje vyko seminaras apie Europos biudžeto politikos peržiūrą. Kaip visada D. Grybauskaitė, pristatydama savo parengtą pertvarkos planą, buvo griežta ir tiksli. Tuo tarpu ministras Šadžius, kaip pats sakė - "filosofavo" ir pristatė tik tokios pertvarkos svarstymų Lietuvoje planą, tai yra tik datas, kada ir kas bus svarstoma.

Turėjau progą kandžiai paklausti, kodėl ministras kalba tik apie "svarstymų procesą", o nieko nepasako apie svarstymų objektą, tai yra nieko nepasako, kokios pozicijos šios pertvarkos atžvilgiu Lietuva laikysis. Sakiau, kad klausimai, kur Lietuva privalės turėti savo poziciją jau šiandien yra visiškai aiškūs: pirma, tai ES biudžeto dydis - ar Lietuva išdrįs ryžtingai pasisakyti už didesnį ES biudžetą; antra, ar Lietuva parems Komisijos norą iš esmės peržiūrėti Bendrosios Žemės Politikos (CAP) finansavimą, visų pirma jį ryžtingai mažinant; ir trečia, ar Lietuva žino, kokias naujas ES politikas reikėtų stipriau finansuoti.

Atsakymų į paprastus klausimus neišgirdau. Išgirdau tik atsakymą, kad Vyriausybė savo poziciją formuluos tik pavasarį. Kitaip sakant - tik po to, kai savo poziciją suformuos didžiosios Vokietija, Prancūzija, Didžioji Britanija. O tada mes žiūrėsime prie ko prisiderinti. Savarankiškai mąstyti bijome arba nebemokame.

Tokiame fone Grybauskaitė atrodo visai neblogai...

Europinės mūsų energetikos perspektyvos

Vakar didžiojoje energetikos konferencijoje įvairiuose neformaliuose pokalbiuose su aukštais Europos Komisijos pareigūnais pavyko išsiaiškinti kai kuriuos svarbius Lietuvos energetikai dalykus. Tokius pat dalykus šiandien viešų seminarų metu patvirtino net ir aukšti Prezidentūros pareigūnai. Svarbiausieji yra du dalykai:
- Europos Komisija laukia, kad Lietuva nedelsiant pateiktų nepriklausomų ekspertų analitinę studiją, kurioje būtų paskaičiuota, kas lauktų viso regiono po to, kai 2009 metais bus uždaryta Ignalinos atominė elektrinė. Reikia suprasti, kad tokia studija galėtų būti pagrindu Komisijai siūlyti persvarstyti uždarymo reikalą. Taigi - reikia staigiai veikti.
- naujoji energetikos direktyva, reikalaujanti energetikos infrastruktūros nuosavybės "unbundling'o", Baltijos valstybėms galėtų būti netaikoma tol, kol Baltijos šalys nebus integruotos į bendrą energetinę Europos erdvę. Taigi, Lietuva šioje diskusijoje, kur Komisija bus keikiama visų stambiųjų Ejuropos energetinių korporacijų (EON, Gaz de Franc ir pan.), o taip pat ir jas atstovaujančių Vokietijos ar Prancūzijos valstybių, - Lietuva gali drąsiai stoti Komisijos pusėje. Ir iki šiol, ir artimiausioje ateityje energetikos reikaluose Lietuvai bus labai svarbu Komisijos palaikymas. Ir Lietuva tuo pačiu turi atsilyginti Komisijai.

Europietiški ir kaimyniški reikalai Nidoje

Šiandien visą dieną su Lenkijos, Latvijos ir Estijos parlamentų Europos reikalų komitetų vadais ir patarėjais posėdžiaujame Nidoje. Tokia tradicija. Ne tik posėdžiaujame, bet ir grožimės rudenėjančia, aptuštėjusia Nida.

Diskusijų temos tos pačios: konstitucinė sutartis, energetika, Nord Stream dujų vamzdis, ES ir Rusijos santykiai, Europos Sąjungos kaimynystės politika. Visų požiūris panašus, gal tik lenkai vis dar blaškosi dėl Konstitucinės sutarties.

Įdomu išgirsti ir Lenkijos karštų politikos naujienų. Kačinskiai neatsilieka nuo "Piliečių platformos". Dar daugiau - Platforma atrodo turi didelių vidinių problemų, - nustebau išgirdęs, kad vienas iš Platformos lyderių, buvęs jų kandidatas į Prezidentus Jan Rokita šeštadienį paskelbė, kad nedalyvaus Seimo rinkimuose. Penktadienį jo žmona pradėjo dirbti Prezidento Kačinskio patarėja.

Taigi Lenkija verda. Nuo to, kokia sriuba bus išvirta Lenkijoje per ateinančius rinkimus, priklausys labai daug kas. Ne tik šiame regione, bet ir visoje Europoje

Gotlando sala: Pokalbiai apie Rusiją

Jau trečią dieną leidžiu Gotlando saloje, senajame Visby miestelyje. Švedų moderatai sukvietė regiono konservatorius pasikalbėti apie Rusiją ir visą šį Europos pakraštį.

Tai gera moderatų tradicija. Jau keletą kartų esu buvęs šiuose pokalbiuose. Kaip patys švedai juokauja - tai Carl Bildt draugų ir bičiulių susrinkimas. Šiais metais visai nebloga kompanija: pradedant nuo paties Bildt'o ir Estijos Prezidento Toomas Ilves'o ir baigiant senais draugais švedais bei Mart Laar iš Estijos, ar vienu iš mūsų NATO narystės architektų iš JAV demokratų - Ron Asmus. Dalyvauja ir Gruzijos konfliktų sprendimo ministras, jaunasis David Bakradze, buvęs Rusijos premjeras Jegor Gaidar, mūsų bičiulis iš Baltarusijos Vincukas Večiorka, Juščenkos patarėjas O.Rybačiuk ir dar visa krūva veidų. Ir mes Audroniu Ažubaliu.

Išvados pakankamai aiškios. Jas geriausiai suformulavo Ilves: Rusijoje nėra demokratijos ir nebus, vakarai Rusijos nepakeis ir neišauklės, Europa neturi santykių su Rusija strategijos. Daugelio kalbose girdėjosi terminas, kurį mes Lietuvoje panaudojome dar pavasarį - "Rusijos sulaikymas" ("containment of Russia"). Ir nors J.Gaidar aiškino, kad Rusijoje demokratija yra neišvengiama, nes stipri ekonomika yra nesuderinama su autoritarine tvarka, bet toks marksistinis determinizmas nelabai įtikinamai skambėjo.

Bandžiau aiškinti, kad vienintelė galima Europos strategija Rusijos atžvilgiu, kai suvokiama, kad Rusijos pakeisti yra neįmanoma, kad tokia strategija turi būti visų nukreipta į Ukrainą, Gruziją, Baltarusija. - taip netiesiogiai veikiant Rusiją per šio regiono integraciją į Europą.

Darosi vis akivaizdžiau, kad sekančiame dešimtmetyje (iki 2020 m.) ši tema Europoje bus neišvengiama ir turės ypatingos strateginės reikšmės.

Vakar vakare su Audroniu viename Visbio bare liūdni žiūrėjome, kaip rusai mus "patvarko" krepšinyje. Gerai būtų, kad kitose srityse taip pat nepatvarkytų.

Linkėjimai iš Visbio.

Lisabona: karštis, vėjas ir Europa

Antrą dieną leidžiu Lisabonoje, nacionalinių parlamentų Europos Reikalų komitetų pirmininkų standartiniame susirinkime.

Lisabonoje, skirtingai nei Vilniuje, visą laiką saulėta, nelyja, bet ir ne karšta, nes pučia tikrai stiprus vėjas. Vakar vakarieniavome garsiajame Lisabonos okeanariume, pradžioje prisižiūrėję ryklių, rajų ir kitokių nepažįstamų žuvų.

Šiandien buvo daug diskusijų, nelabai vertingų ir dažnai jau anksčiau girdėtų. Atsiliepiant į vieno mano tekstų komentatoriaus piktas pastabas, kad tokiuose susitikimuose lietuviai tik miega ir neišnaudoja galimybių rūpintis Lietuvos reikalais, norėčiau pastebėti, kad verta pabūti bent keliuose tokiuose renginiuose, kad suvoktum, jog tokių renginių pagrindinis tikslas ir rezultatas yra ne tai, kas tokiuose forumuose buvo oficialiai pasakyta ar nutarta, bet tai kiek buvo išnaudota galimybių neformaliems pokalbiams, susitikimams, pažintims ir draugystėms rastis. Todėl drįstu tvirtinti, kad naudingiau už oficialias diskusijas yra neformalios vakarienės ar pietūs, kur gali žymiai daugiau ir sutarti, ir nutarti, negu posėdžių salėje.

Europos Sąjunga susideda lyg iš dviejų dalių: visų pirma tai oficialių konferencijų, kalbų ir nutarimų Europa, pasižyminti “oro virpinimo” ir “popierių gadinimo” nesustabdoma infliacija, kurioje perdėtas aktyvumas gali tik išsekinti kitų kantrybę, ir “neformalioji Europa” – tai neformalių draugysčių, bendrų idėjų ir iniciatyvų Europa, kurioje pagrindinis privalumas – mokėjimas bendrauti, suprasti kitų interesus ir gebėjimas kitus paversti savo interesų gynėjais.

Todėl, kad ir kiek nuobodžiai pasikartojantys būna “oficialiosios Europos” renginiai, ypač kai juose dalyvauja visų 27 ES valstybių atstovai ir kai kalbama vis apie tuos pačius dalykus : Lisabonos strategiją, migraciją, subsidiarumą sprendžiant ES reikalus, bet dalyvauti tokiuose renginiuose yra verta dėl “neformaliosios Europos” reikalų.

Beje, portugalai, atrodo, yra įsitikinę, kad jiems iki metų pabaigos pavyks sėkmingai pravesti Tarpvyriausybinę konferenciją dėl naujos konstitucinės sutarties. Nesigąsdina net ir lenkų “burbuliavimo”. Gal galvoja, kad lenkai bus paskendę savo vidinėse politinėse problemose ir užmirš Europos reikalus. Bet gali būti ir atvirkščiai, - jeigu šiandieninė politinė krizė Lenkijoje pasibaigs neeiliniais rinkimais, gali būti ir taip, kad rinkimų įkarštis vers Lenkijos politikus dar karščiau ginčytis su Europos Sąjunga ar Vokietija.

Tuo tarpu, dar ir dar kartą galiu pakartoti savo įsitikinimą, kad Lietuvai reikia, jog Europoje būtų daugiau Europos.

Kuo daugiau Europos yra Europoje, tuo Lietuvai yra geriau.

Europos Konstitucija: ko mes norime?

Briuselyje svarstome Europos Konstitucinės sutarties perspektyvas. Kol kas neaišku, ką birželio 21 d. šiuo klausimu Vadovų Tarybai pasiūlys pirmininkaujanti Vokietija, bet akivaizdu, kad kitose šalyse ir jų parlamentuose diskusijos dėl ES konstitucinės sutarties perspektyvos yra žymiai intensyvesnės nei pas mus.

Mes pirmieji ratifikavome Europos Konstituciją, per daug jos nediskutavę, neišsijudiname to daryti ir dabar.

Lenkai grasina blokuoti naują sutartį, jei nebus atsižvelgta į jų reikalavimus, o mes svarstome tik tiek – ar paremti Lenkiją, ar ne. Savo strateginių nuostatų, savo strateginės vizijos – kokios Europos Sąjungos mes norime, – mes taip ir nesuformuluojame, todėl turbūt ir nedrįstame garsiai reikšti savo pozicijos iš europinių tribūnų. Ir ne tik Konstitucinės sutarties klausimu. Lygiai taip pat negalime aiškiai pasakyti, ar ekonomikoje mes už reformistinę Europą, ar už Europą – pilną socialistinių suvaržymų; ar mes už didesnį ES biudžetą, ar manome, kad ir šis yra per didelis; ar mes už europinės bendrosios žemės ūkio politikos radikalią reformą, ar už prancūzų ūkininkų privilegijų išsaugojimą.

Prieš keletą savaičių kartu su partijos bendražygiais paskelbėme “Rusijos sulaikymo strategiją”, kurioje išdėstėme tam tikrus esminius užsienio ir vidaus politikos doktrinos elementus. Tie elementai yra vienas su kitu susiję, nemažai dėmesio yra skiriama mūsų europinei politikai. Esminis reikalavimas tokiai politikai – ji turi padėti siekti pagrindiniu mūsų valstybės strateginių tikslų. O tarp tokių tikslų vienu svarbiausiu lieka mūsų valstybės nacionalinio saugumo klausimas.

Todėl minėtoje “Rusijos sulaikymo strategijoje” ir teigėme (nors Tėvynės sąjungos buvo ir skirtingų nuomonių), kad Lietuvai naudingesnė būtų vieningesnės ir labiau konsoliduotos Europos perspektyva. Šia nuostata siūlėme remtis ir svarstant kitus lietuviško požiūrio į europinę perspektyvą aspektus. Akivaizdu, kad ši “vieningos Europos” , – kaip Lietuvos preferencijos, – nuostata susilaukė ir kritinių pastabų (žr. D.Stanciko, T.Misiūno straipsnius internetiniuose dienraščiuose), nes akivaizdu, kad lietuviams vis dar sunku kalbėti apie naujus iššūkius valstybės suverenitetui.

Todėl Briuselyje klausydamas gana nuobodžių kalbų apie Europos konstitucinės sutarties perspektyvas ir noriu išdėstyti keletą pastabų (atsakydamas į minėtą kritiką), kodėl mums reikalinga vieningesnė Europa ir kodėl tokio požiūrio kritika yra nepagrįsta.

Taigi, kodėl mums yra reikalinga vieningesnė ir labiau konsoliduota Europa:

– dažnai išgyvename, kad Europa neturi vieningos energetikos politikos arba, kad neturi vieningos politikos Rusijos atžvilgiu. Kitaip sakant, atskirose srityse mes norime žymiai vieningesnės Europos, nes suprantame, kad tik taip galime būti saugesni. Bet akivaizdu yra, kad vienybė atskirose srityse gali būti pasiekta ir efektyviai įgyvendinama tik tuo atveju, jeigu visa Europos Sąjungos struktūra ir sprendimų priėmimas taps vieningesnis ir labiau konsoliduotas. Negalime tikėtis pasiekti vienybės ten, kur mums jos reikia, neskatindami didesnės vienybės visoje Europos Sąjungos. Negalima tikėtis vieningos ES politikos Rusijos atžvilgiu, jeigu ES apskritai neturės vieningos užsienio politikos kūrimo instrumentų.

– Didžiausi pavojai Lietuvos saugumui kyla iš nenuspėjamos Rusijos. Lietuvai, jau esančiai Europos Sąjungoje ir NATO, yra pavojingiausia, jeigu ir toliau tęsis separatinės Berlyno ar Romos draugystės su Maskva, pastarosioms aukojant Baltijos valstybių interesus vardan tokios draugystės. Sumažinti tokias Berlyno ar Romos galimybes galima tik suteikiant daugiau galių “Briuseliui” nacionalinių sostinių sąskaita. Stiprėjantis Briuselis, stiprėjanti Europos Sąjunga yra didesnis Lietuvos interesų garantas, nei stiprus Berlynas ar Roma. Kaip Joniškio ar Biržų savivaldybės, jeigu jaučiasi skriaudžiamos Vilniaus ar Kauno savivaldybių, skųstis važiuoja į Seimą ar Vyriausybę, lygiai taip pat mes elgiamės ir Europoje. Galų gale to ir stojome į Europos Sąjungą, nes tikėjome, kad ES bus pakankamai stipri ir efektyvi. Be abejo, labai svarbu, kad Europa nesikištų ten, kur problemas sprendžia ir spręs nacionalinės vyriausybės, bet ten, kur reikia europinio veikimo, jis turi būti vieningas ir efektyvus.

– Kai kam atrodo, kad mes, vardan savo teisių atsisakydami stipresnės Europos Sąjungos, galime tariamai prarasti ir galimybę gintis nuo nevykusios ar Lietuvai kenksmingos ES politikos, nes, girdi, ES-os politiką diktuoja Vokietija ir Prancūzija ir, atsisakydami savo teisių gintis nuo galimai žalingos centralizuotos ES politikos, mes Briuselyje vis tiek nerasime pakankamo supratimo, nes ir Briuselyje dominuos Berlyno valia. Tai visiškai teisėtas nuogąstavimas, bet atsakymas į jį yra tik vienas: nerizikuosi – nelaimėsi. Akivaizdu, kad norime vieningos ES užsienio politikos santykiuose su Rusija, tačiau norime, kad tai būtų tokia politika, kokios mes norime. Jei ES pagal naują konstitucinę sutartį turės savo užsienio reikalų ministrą, tai be abejo nenorėtume, kad juo būtų paskirtas G.Šrioderis. Bet tokiu ministru gali tapti ir koks nors mūsų bičiulis lenkas ar estas. Ir tai priklausys nuo to, kiek efektyviai mes sugebėsime veikti vieningoje Europoje, ieškodami draugų ir suprantančių mūsų poziciją, įskaitant ir požiūrį į tai, kodėl Šrioderis negali tapti vieningos ES užsienio reikalų ministru. Briuselio (ES) poziciją mes turime ir turėsime galimybių įtakoti per Europos Parlamentą, Europos Tarybą ir Europos Komisijos instrumentus, tuo tarpu Berlyno ar Romos poziciją mums buvo ir bus sunkiau įtakoti, nes tai galime daryti naudodami tik diplomatinius instrumentus.

– Reikia atsiminti, kad Europos Sąjunga nuo pat savo gimimo dienos nuosekliai vystėsi judėdama link didesnės vienybės ir konsolidacijos. Bendra rinka, bendra valiuta, bendra pilietybė yra to geriausi pavyzdžiai. Pasaulinė globalizacija ir konkurencija reikalauja, kad šia kryptimi Europos Sąjungoje būtų judama dar sparčiau ir efektyviau. Akivaizdu, kad Europos Sąjunga neišvengiamai šia kryptimi judės. Todėl Lietuvai reikia pasirinkti – ar būti su tais, kurie žengia priešaky šio neišvengiamo proceso, ar būti su atsiliekančiais rezistentais. Reikia atsiminti, kad jeigu Europos Sąjunga neras bendro kelio, kaip kartu kurti labiau vieningą ir labiau konsoliduotą Europos Sąjungą, pačioje Europos Sąjungoje neišvengiamai atsiras “dviejų greičių” judėjimas su labiau konsoliduotu senosios Europos branduoliu ir chaotiškais pakraščiais. Lietuvai tai būtų prasčiausias variantas, nes Lietuva neišvengiamai būtų palikta už tokio branduolio ribų, o buvimas “pilkojoje zonoje” Lietuvai visada pasibaigdavo liūdnai – vis didesne priklausomybe nuo Rusijos.

Todėl ir sakau, kad negaliu suprasti tų, kurie sako, kad “stipri ir vieninga Europa” yra pavojinga Lietuvai. Kitaip sakant, yra bandoma pasakyti, kad silpna ir nesusikalbanti Europa yra naudingesnė Lietuvai. Tai keista ir klaidinga logika.

Toje pačioje “Rusijos sulaikymo strategijoje” teigėme, kad viena iš Lietuvos saugumo formulių yra tokia: “ Kuo Europoje daugiau Amerikos, tuo Europoje yra mažiau Rusijos”. Šį teiginį galiu papildyti dar vienu paradoksaliu teiginiu: “Kuo Europoje yra daugiau Europos, tuo Lietuvai yra saugiau”.

Įvairūs svarstymai apie tariamai Lietuvai patogesnį būdą ginti savo interesus, stabdant Europos vienijimąsi ir tuo pačiu metu dalyvaujant atskirose ad hoc bendrų interesų koalicijose chaotiškoje, nekonsoliduotoje Europos Sąjungoje, mano įsitikinimu, yra klaidingi ir skirti tik tam, kad būtų pridengtas mūsų negebėjimas paaiškinti, kodėl neturime savo aiškių atsakymų dėl Europos Sąjungos ateities ir kodėl neturime savo aiškios europinės strategijos.

Žinau, kad tokie mano samprotavimai gali sukelti aistringų diskusijų. Taip yra todėl, kad mes dar tik septyniolika metų esame nepriklausomi ir daug kam Briuselis primena Maskvą. Tačiau baimė, svarstant tokius reikalus, yra pats blogiausias patarėjas. Turėtume nebijoti bent jau atviros diskusijos.