Šiandien partijos taryboje savo kalboje dėsčiau požiūrį į šiandieninio gyvenimo aktualijas: mokytojų streikus, energetiką po 2010 metų, "liūto" gimimą ir jo likimą ir galų gale apie politinį peizažą. Kalbėdamas apie politinį peizažą citavau labai tikslią E.Lucas iš "Economist" pateiktą mūsų ligų ir problemų diagnozę. Nesusilaikau ir čia nepacitavęs jo vakar skelbto interviu "alfa" puslapyje ir savo kelių baigiamųjų žodžių:
"Viena pagrindinių mano knygos /”Naujas Šaltasis Karas”/ tezių yra tai, kad šios šalys /Centrinė Europa/ yra naujo Šaltojo karo /su Rusija/ mūšio laukas. Už tikrą ar tariamą /Rusijos/ paranoją svarbiau tai, kad šios šalys yra blogai valdomos. Jei nukeliausite nuo Estijos iki Gruzijos, nerasite nė vienos šalies, kuri būtų tikrai gerai valdoma. Vaizdas skiriasi nuo pereito dešimtmečio pradžios, kai jose buvo bandyta daryti rimtas reformas. Dabar šios šalys nusiraminusios ir patenkintos savimi, jose dažnai prasiskverbia Rusijos verslo, politinė ir kitokia įtaka.
Vakarai taip pat nusiraminę. Vakarai sako: kodėl turėtume rūpintis šiomis šalimis – vienos jau yra antrarūšės ES narės, neįstengia įsivesti euro; kitos liko už borto ir dar negreit įstos……. Tai pavojaus signalas Rytų europiečiams – jei nepabusit ir nesusiimsit, Rusija jus suvalgys pusryčiams. Tai pavojaus signalas Vakarų Europai – jei prarasite šias šalis, žemynas grįš į tūkstantis devyni šimtai trisdešimt devintuosius metus. Tai pavojaus signalas amerikiečiams – kad transatlantinis solidarumas dabar yra ne mažiau svarbus, kaip per aną Šaltąjį karą.
Vakarams atsitokėti /pastaruoju metu/ padėjo neįtikėtinos Kremliaus klaidos – Kremlius turėjo stiprias kortas, bet žaidė ypač grubiai ir kvailai.
Rusams geriau sekasi užsupanti švelnaus priėjimo strategija – kurią jie, sakyčiau, taiko Lietuvoje. Čia yra galingų verslo grupių, istoriškai susijusių su Rusija, kurios konsolidavo ekonominę ir iki tam tikro laipsnio politinę galią. Užsupanti strategija Rusijai žymiai sėkmingesnė, negu grubūs metodai, kai naudojamas Rolandas Paksas ir Viktoras Uspaskichas.
Labiausiai bijau, kad Kremlius tai supras ir pereis prie švelniojo varianto ir gal būt todėl Dimitrijus Medvedevas daromas nauju prezidentu. Jis įkūnija švelnųjį požiūrį ir vaizduoja Rusiją Vakarų investicijų rojumi.
Geriausia apsauga /Lietuvai/ nuo Rusijos yra gera vyriausybė ir geras valdymas. Jei politinė sistema stipri, sveika, rusams sunku infiltruotis. Jei atmosfera labai palanki užsienio investicijoms, jokio pavojaus, kad ateis rusai ir viską nupirks, nes pirks vakariečiai. Jei valdininkijoje daug patriotų, kurie neima kyšių, rusų agentams nėra ką veikti. Gera valdžia yra pirmoji gynybos linija. Tiesą sakant, šia prasme labiau už Lietuvą man kelia nerimą Latvija – tai Lietuvai geras pavyzdys, į kokį chaosą galima pakliūti…”
Štai tokie Edward Lucas žodžiai. Net keista kiek daug šiuose žodžiuose panašumo su mūsų praeitais metais, pačiu taip vadinamo VSD skandalo metu, paskelbta “Rusijos sulaikymo strategija”.
Taigi receptas nuo tokių virusų – gera valdžia yra pirmoji gynybos linija. Gynybos linija nuo naujo šaltojo karo pavojų, nuo Rusijos grubiųjų metodų (t.y. Pakso ir Uspaskicho) ir nuo švelnių priėjimo strategijų (t.y. Dujotekanos ir į ją panašių). Geros valdžios receptas yra paprastas ir aiškus, kurį ir mes nuolat kartojame, kalbėdami apie stiprią, efektyvią valstybę ir šiuolaikišką valstybės valdymą. Visiškai aišku, ko trūksta, kad tai Lietuvoje turėtume. Trūksta tik vieno – sąžiningos, intelektualios politinės valios. Norint geros valdžios neužtenka vien tik gerų norų ir gerų žmonių. Reikia ir išminties, ir žinių, ir proto.
Visame nelabai džiugiame Lietuvos politinio ir visuomenės gyvenimo peizaže – matau vieną, kad dar ir nelabai stiprų vilties švyturį. Tai užgimstanti Dešinioji Koalicija “vardan Lietuvos”. Kai matau vienoje salėje konservatorius, krikščionis demokratus, liberalus, o taip pat ir Gitaną Nausėdą, Aleksandą Abišalą, Raimundą Kuodį, Remigijų Šimašių, Darių Kuolį, Leonidą Donskį, Kęstutį Čilinską, Arvydą Anušauską, Joną Kronkaitį ir daugelį kitų – tai matau kaip gimsta ta sąžininga intelektuali politinė valia. Tik todėl ir tikiuosi, kad Rusija mūsų taip lengvai pusryčiams nesuvalgys, kad dar spėsime pabusti. Nes mes ne tie, kurie išsigąstame grubių metodų, ar neatpažįstame užsupančio švelnumo.
