Atominė koalicija ir mea culpa

Šiandien svarstome Atominės elektrinės įstatymą. Išsakiau frakcijos nuomonę - negalime palaikyti įstatymo projekto, nes negalime pasitikėti Vyriausybės veikla derybose ir realizuojant visą projektą. Paaiškėjo, ko Valionis važinėjo į Kėdainius pas Uspaskichą - nors Viktoras ir viešai labai kritiškai vertina visą projektą ir kategoriškai pasisako prieš projektą, bet Darbo partijos frakcija visa in corpore balsuoja už projektą.

Taigi, įskaitant tai, kad koaliciniai libcentristai balsuoja prieš šį įstatymą, galime akivaizdžiai matyti, kad įstatymą remia ta pati koalicija, kuri valdė Lietuvą iki Kirkilo tapimo premjeru (Brazausko, Paulausko, Uspaskicho, Prunskienės koalicija). Nieko naujo, - Kirkilas nuo Brazausko paveldo negali atsiplėšti. Per daug stiprios šaknys ir saitai, kurių dėka jis tapo premjeru ir išsilaiko šiame poste - Lopata, Januška, Stonys. O dabar dar ir Uspaskichas.

Deja, tos iliuzijos, kurių turėjome, kai Kirkilas tapo premjeru - kad Lietuva turės bent kiek modernesnę ir skaidresnę valdžią, buvo visiškai nepagrįstos. Tas paaiškėjo jau VSD parlamentinio tyrimo metu.Dabartiniai viražai su Darbo partija - jau nieko naujo.Matant dabartinę situaciją ir premjero veiksmus - belieka sakyti - mea culpa.

Buldozerio problemos

Valdančiosios koalicijos buldozeris, pastarosiomis dienomis, prijungus Paulauską, demonstruotas su tokia arogancija ir cinizmu, ėmė ir įstrigo. Matulevičiaus atlesiti nepavyko. Priešinomės tokiam koalicijos sprendimui ne dėl Matulevičiaus, o dėl paties principo: ar gali vykdomoji valdžia persekioti Seimo komiteto pirmininką, jei komitetas pasako, ką nors nepalankaus vykdomajai valdžiai. Taip matydamas problemą, įregistravau rezoliucijos projektą, kuris labai sunervavo net ir ramųjį Juršėną - atsisakė net įtraukti į posėdžio darbotvarkę. Labai gerą kalbą šiandien pasakė Rasa Juknevičienė. Valdanti koalicija akivaizdžiai parodė, kad turi tik 48 balsus.

Akivaizdu darosi, kad koalicijos nėra, Vyriausybės praktiškai irgi nėra, nes jokios ministrų komandos ir valdančios koalicijos komandos nesimato. Klausimas kiek ilgai dar Lietuva bus kankinama tokia bejėgiška bevaldyste. Normalioje valstybėje pats premjeras tokioje situacijoje arba atsistatydintų arba paprašytų Seimo balsuoti dėl pasitikėjimo Vyriausybe. Ir taip pasitikrintų - ar gali dirbti toliau. Šiandien akivaizdu, kad ši valdžia yra pajėgi pasiekti tik vieną rezultatą - didinti chaosą, žmonių nusivylimą visa politika ir ant to tarpstantį populizmą. Problemą paprasčiausiai išspręstų Muntianas ir Zuokas, jeigu pagaliau apsispręstų - ar toliau vaizduoja "zuikių sukilimus" ar ryžtingai nutraukia dabartinę komediją. Lietuva nepražūtų ir iki Seimo rinkimų pragyventų su taip vadinama "technine Vyriausybe"

DEŠINIOJI KOALICIJA"VARDAN LIETUVOS": AR GALIMA IŠMINTINGOS IR ATSAKINGOS POLITIKOS ALTERNATYVA?

ANDRIUS KUBILIUS
Dešiniosios Koalicijos “Vardan Lietuvos” konferencija, 2008.01.25

Vardan ko mes susirinkome?

Tikrai ne vardan to, kad dar ir dar kartą pasakytume, kaip šiandien mūsų valstybėje yra blogai. Kad yra blogai ir valdžioje, ir demokratijoje, ir energetikoje, kad blogai ir su korupcija, ir su populizmu, – tai visi gerai žinome. Ir tikrai nesiruošiu konkuruoti su kai kuriais jaunaisiais marksistais, skambiai įvardindamas visas blogio ašis. Nenoriu apie tai daug kalbėti, nes vien tik kalbėjimas jau nieko nepakeičia.

Aš noriu kalbėti apie tai, kuo aš tikiu. Nes, mano įsitikinimu, šiandien Lietuvoje didžiausia problema yra su tikėjimu. Su tikėjimu, kad gali būti kitaip.

Todėl aš ir noriu pirmiausiai garsiai pasakyti, kad tikiu, jog Lietuvos politika gali būti kitokia. Aš tikiu, kad Lietuvos politika gali būti ir išmintinga, ir atsakinga, ne vien tik triukšminga ir skandalinga. Ir aš tikiu, kad mūsų karta yra pajėgi sukurti tokią politiką, peržengiančią šiandieninį politikos chaosą ir neveiksnumą, ir palikti kitokios politikos tradiciją ateities kartoms. Politikos, laisvos nuo oligarchijos kvapo ir nuo neatsakingo, rusiško tipo populizmo kvapo. Tik tokia atsakinga politika gali išvesti mus tarp Scilės ir Charibdės: tarp lietuviškos oligarchinės politikos ir populistinės politikos. Tai tikrasis vidurio kelias.

Tikiu, kad atsakinga politika gali būti atgręžta ir į žmogaus kasdienybę, ir į ilgalaikę Lietuvos perspektyvą.

Tikiu, kad yra galima politika, išmintingai ir atsakingai kurianti laiminčią ir optimistinę Lietuvą. Laiminčią globaliame šiuolaikiniame pasaulyje.

Tikiu, kad tik tokia politika gali būti verta žmonių pasitikėjimo ir tikro žmonių tikėjimo, kad politika ir valdžia gali šiandieninę prastą situaciją atsakingai ir radikaliai keisti.

Ir tikiu, kad šiandien čia susirinkę galime tokią politiką atgaivinti. Ir galime ją įgyvendinti. Iki rinkimų ir po rinkimų. Ir tikiu, kad tokia politika gali pelnyti didžiausio Lietuvos žmonių pasitikėjimo. Nes tikiu, kad ir dauguma Lietuvos rinkėjų yra ir išmintingi, ir atsakingi. Ir suvokiantys, kad kelias iki laiminčios Lietuvos yra ilgas. Ir suprantantys, kad sudėtinguose reikaluose paprastų atsakymų dažniausiai nebūna. Nors dažnai jų ir labai norisi.

Toks yra mano tikėjimas. Man pačiam paprastas ir aiškus. Tačiau akivaizdu, kad atstatyti žmonių tikėjimą tokios išmintingos ir atsakingos politikos galimybe bus nelengva.. Ypač jeigu tai bus palikta vien tik partijoms ir politikams. Todėl aš ir džiaugiuosi, kad šiandien čia matau ne tik politikus ir partijų atstovus, bet ir žymiausius Lietuvos protus, pilietinės visuomenės lyderius. Esu savikritiškas ir sakau labai paprastai, jeigu Lietuvoje ir toliau protas bei politika vaikščios atskirai – atsakingos ir išmintingos politikos ir toliau neturėsime. Turėsime toliau save naikinančią politiką. Partijos vien savo jėgomis situacijos radikaliai nepakeis.

Todėl Koalicija “Vardan Lietuvos” yra ne tik partijų koalicija – tai neabejingų žmonių koalicija vardan išmintingos ir atsakingos politikos ir jos ilgalaikės perspektyvos Lietuvoje. Bet partijos, kurios yra šioje koalicijoje: Tėvynės Sąjunga ir krikščionys demokratai, liberalų sąjūdis ir tautininkai esame įsipareigoję tokią atsakingą ir ilgalaikę politiką įgyvendinti.

Kyla klausimas, kaip šį tikėjimą paversti realybe. Atsakymas – labai paprastai, – tik kartu kurdami tokios politikos programines nuostatas, diskutuodami ir ginčydamiesi dėl jų ir galų gale susitardami ir efektyviai įgyvendindami. Šiandien mes žinome ir deklaracijoje bei "Septyniuose stulpuose" įvardijame pagrindines problemas, įvardijame ir tų problemų esminius sprendimų būdus, tačiau dar daug reikės dirbti, kad tai taptų konkrečiais veiksmų planais ir visu Nacionaliniu Planu ar airišku Nacionaliniu susitarimu. Ir dirbti teks visur, ne tik čia, Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje. Ir mes tai jau pradėjome – mūsų pokalbiai Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose buvo puikūs, kupini susirūpinimo ir paprastos išminties. Jau veikia programiniai komitetai, jau planuojamos dalykinės Nacionalinės konferencijos.

Žinau, kad šiandien daug kas nekantrauja išgirsti jau ne kalbas apie tikėjimus, bet atsakymus į konkrečius ir labai aktualius klausimus – o kaip žiūrime į "liūtus", o su kuo po rinkimų sudarysime koalicijas, o ar galime tikėti mūsų tarppartine vienybe, o kokia bus mūsų mokesčių politikos programa, o kaip bus su mokytojų atlyginimais ir taip toliau, ir taip toliau.

Galėčiau apie tai daug ir ilgai kalbėti, bet, mano įsitikinimu, ne dėl to mes susirinkome: mes, partijos, savo pozicijas ir dėl liūtų, ir dėl kandidatų deriname ir suderinsime. Dėl mokesčių dar ilgai visi kartu ginčysimės, klausysimės ir Šimašiaus, ir Nausėdos, bet galų gale vis tiek susitarsime.

Mes susirinkome šiandien visų pirma tam, kad pasakytume labai paprastus žodžius – taip, atsakinga ir išmintinga politika Lietuvoje yra galima. Bet ją reikia sukurti. Ir mes ją imamės visi kartu kurti. Ne vien partijos kartu, o visi kartu. Suteikdami galimybę ir kiekvienam norinčiam Lietuvoje prie šios kūrybos prisidėti.

Galiu įsivaizduoti, kad bus skeptikų ir netikinčių mūsų tikėjimu. Prisipažįstu, aš irgi nelabai tikėjau, kad K.Čilinskas Alytaus rajone įveiks V.Uspaskichą ir jo pinigus. Ir ką – ėmėsi ir įveikė.

Taip ir mes visi – jeigu imsimės, tai ir įveiksime. Pirmiausia netikėjimą ir nepasitikėjimą. Ir tai padarysime vardan Lietuvos – skamba iškilmingai, bet pakankamai tiksliai. Vardan Lietuvos yra reikalinga atsakingos politikos revoliucija. Tokiai revoliucijai reikalinga telkiančioji lyderystė. Ir tai gimsta čia. Kaip atsakas į šiandieninės politikos chaosą ir demokratijos eroziją.

Taigi, pirmyn.

p.s. jeigu norite dalyvauti Dešiniosios Koalicijos "Vardan Lietuvos" internetinėse diskusijose, parašykite man ankubi@lrs.lt

Apie lietuviškas koalicijas

Jeigu Kirkilas sudaro koaliciją su Paulausku, o Paulauskas sudarys koaliciją su Uspaskichu, ar tai reiškia, kad Kirkilas ir Uspaskichas turės koalicinius santykius?

Įdomu, kokie dar viražai yra "užrezervuoti"?

Stadionas Vilniuje

Šiandien kreipiausi į Premjerą, bandydamas išsiaiškinti, kaip gali vykti Vilniuje stadiono statyba, jeigu nei Vilniaus savivaldybės Taryba, nei Vyriausybė, nei tuo labiau Seimas nėra patvirtinęs tokio projekto. Niekaip negaliu suprasti kaip galima pradėti tokias statybas, jei Seimas nėra patvirtinęs Vyriausybės prižadėtų kelių šimtų milijonų litų sumos šiam projektui.

Permainingi orai politikoje

Politinį gyvenimą Lietuvoje tapo nebeįmanoma prognozuoti. Praeitą savaitę atrodė, kad nauja valdanti daugumos koalicija lengvai susilipins ir kad ji turės pakankamai balsų visiems sprendimams dėl atominės elektrinės Seime priimti. Apie tai rašiau ir šiame dienoraštyje.

Šiandien nebeesu taip įsitikinęs savo įžvalgų tikslumu. Visų pirma visai neaišku, ar socialliberalai ateis į koaliciją, jeigu negaus Matulevičiaus posto. O jeigu pats Matulevičius neatsistatydins, tai komitete jį atleisti iš pareigų nebus taip paprasta. Nematau nei vienos priežasties, kodėl mes turėtume paremti tokią socialdemokratų iniciatyvą.

Antra problema prognozuojant valdančios koalicijos elgesį, - tai liberalcentristų pozicija dėl Atominės elektrinės. Libcentristų pastangos gražinti visą projektą Vyriausybei persiderėti gali iš esmės pakeisti visą tolesnę svarstymų Seime eigą. Dėl kokių priežasčių libcentristai, būdami valdančios koalicijos dalimi, nutarė išsiskirti iš valdančios koalicijos - galime tik spėlioti. Tačiau jeigu jie nepakeis savo pozicijos, tai gali būti, kad valdančiajai koalicijai neužteks vien savo balsų Seime. Tokiu atveju ji turės tartis su opozicija. Tada tikrai atsiranda galimybių pareikalauti derybų atnaujinimo. Tokį mano pateiktą projektą prieš savaitę Seimo dauguma atmetė, bet dabar situacija gali keistis iš esmės.

Atrodo, kad bandymas vienu metu sulipdyti ir valdančiąją daugumą, ir Seime patvirtinti naują Atominės elektrinės įstatymą, ir dar susidoroti su Matulevičiumi -gali būti nelabai sėkmingas.

Kažkaip atrodo, kad valdančiąją koaliciją ir pačius socialdemokratus drebina vis didesnės audros. Todėl ką nors prognozuoti, išskyrus tai, kad per audras kas nors gali ir nuskęsti, yra nebeįmanoma.

Trakų svarstymai - Europos likimas

Pusantros dienos Trakuose tęsėsi puikūs pokalbiai - apie regiono, Rusijos, visos Europos likimą. Reikia pasveikinti mūsų URM-ą su tokiu sėkmingu renginiu, kuris tikrai turės įtakos daugeliui Europos reikalų. Kai vienoje vietoje susirenka pagrindiniai Europos ir JAV šio Europos regiono reikalų strategai, pradedant nuo Carl Bildt ir baigiant Bruce Jackson, o tame tarpe Dan Freed, Ron Asmus, Vlad Socor, Radek Sikorski, Aleksander Vondra, vokiečių, prancūzų, italų, britų pagrindiniai užsienio politikos architektai, - tai neformali diskusija tampa idėjų ir įžvalgų festivaliu. Kosovas, NATO Bukarešto samitas, Balkanų ir Ukrainos bei Gruzijos likimas, Rusijos ateitis - temos, kurios sukosi ratu, nes yra tarpusavyje susiję. Neinant į detales, galima padaryti paprastą išvadą - jeigu tokie strategai renkasi į Trakus - reiškia regionas darosi vėl neramus. Svarstant Rusijos perspektyvas, pastoviai buvo kalbama apie Rusijos sulaikymą. Mūsų praeitais metais parengta "Rusijos sulaikymo strategija" tokių diskusijų fone atrodė kaip savaime suprantamas dokumentas.

Atominiai saugikliai

Šiandien įregitravau pataisas Atominės elektrinės įstatymui. Seimo darbo grupė jau pritarė. Bent jau dėl teisinių garantijų, - kokius projektus Vyriausybė ir "liūtas" turi įgyvendinti ir kaip - lieka aiškiau.

Kaip dažnai nutinka pastaruoju metu, - esame sudėtingoje situacijoje: visas "liūto" projektas derybų metų yra nuėjęs šleivai ir kreivai. Valdantieji viską gali patvirtinti ir be mūsų balsų. Mes sustabdyti jų neturime jokių galimybių. Bet bandyti pataisyti jų broką bent dalinai galime bandyti ir kartais tai pavyksta padaryti. Lieka esminis klausimas - kaip, dalyvaujant daliniame klaidų taisyme, neprisiimti atsakomybės už tas klaidas, ko nebegali pakeisti. O didžiausia klaida yra tai, kad derybose Vyriausybė buvo visiškai silpna.

Jeigu pavyktų sukonstruoti dar vieną saugiklį, kuris numatytų konkrečias finansines sankcijas už tai, kad nustatytu laiku nebus priimti esminiai sprendimai dėl strateginių projektų įgyvendinimo, būtų žymiai ramiau.

Apie noro išgyventi galią

Pirmadienį kalbėjau apie noro išgyventi galią ir įtaką politiniam gyvenimui. "Išgyvenimo koalicija", kai kas ją jau pavadino "Dujotekanos koalicija", gimsta sunkiai, nes nesusitaria dėl postų. Metami iš postų pilietininkai atsiskyrė į atskirą frakciją.

O valstybei reikia išgyventi visiško politinio chaoso sąlygomis. Vakar pirmininkaudamas vakariniam Seimo posėdžiui, turėjau jį nutraukti žymiai anksčiau, nei buvo numatyta, nes salėje praktiškai neliko valdančios koalicijos atstovų. Iš ryto mes, opozicija, dar bandėme ginti Vyriausybės poziciją nuo priešingai balsuojančio daugumos buldozerio dėl PVM mokesčio lengvatų, kurios biudžetui kainuos kelias dešimtis milijonų litų, tačiau mums to nepavyko padaryti. Po pietų valdantieji sprendė, kaip išmesti Paleckį ar kokį postą skirti Paulauskui, ir tai jau ne pirmas atvejis, kai po pietų salėje nebelieka valdančios koalicijos atstovų, o darbą turi dirbti vieną opozicija.

Šiandien Europos Reikalų komitete teko stebėti beviltišką ministerijų nesusikalbėjimą dėl esminių energetikos reikalų, dėl Ignalinos II bloko likimo, dėl Elektrėnų modernizavimo ir pan. Šiurpas ima, matant kur šitas chaosas veda: lendam į gerklę Gazpromui net nemirktelėdami. Nes valdžiai labiau rūpi asmeninis išgyvenimas, nei strateginė perspektyva. Nepamenu, ar per visą buvimo politikoje laiką kada nors teko matyti tokį bejėgišką ir beviltišką plūduriavimą esminių strateginių klausimų akivaizdoje

Per visas dienas nuo pirmadienio didelių pastangų dėka pavyko pasiekti tik tiek, kad Atominės elektrinės įstatymo svarstymas nebus Seime forsuojamas ir turėsime bent savaitę laiko pataisoms, kuriomis dar galima kažką pataisyti.Ką reikia taisyti, esu kalbėjęs Seime. Bet valdančiajai koalicijai svarbiau už racionalų svarstymą yra susiplanuotas slidinėjimas ar medžioklė žaliosiose Afrikos kalvose, todėl dar neaišku ar šito pasiekimo (neforsuoti balsavimo) nebus rytoj, poryt atsisakyta.

Sausio 13-oji: apgintos Laisvės diena

Sausio 13-oji. Viskas pasakyta.

Ši diena per septyniolika metų vis keičiasi - jeigu iš pradžių tai buvo liūdesio diena - apgailint aukas, vėliau buvo tapusi nuoskaudos ir nusivylimo diena - ne už tokią Lietuvą kovojome, tai dabar ji vis labiau tampa tikra Laisvės diena. Vakar buvo smagu prie laužo sutikti kaip niekada daugybę Sąjūdžio bendražygių, ir svarbiausia daugumos nuotaika pakili ir viltinga.

Ir kaip kontrastas - penktadienio agresyvios Paulausko ir Valionio pastangos politizuoti šią dieną. Kažkas negerai su sąžine, jei ir tokią dieną savo politiniams tikslams norima išnaudoti žuvusį Abromavičių.

Ar tikrai apginta Laisvė reiškia ir politikoje, ir gyvenime visišką laisvę - elgtis be jokių sąžinės saitų?

Dešinioji Alternatyva: nacionalinė ambicija

Dešiniosios Alternatyvos pokalbių metu, tiek Vilniuje, tiek Kaune, Klaipėdoje ar Šiauliuose vis labiau aiškėja, kad neabejingi žmonės nori kalbėtis ne tik apie šių dienų skaudulius, bet nori matyti ir aiškią Lietuvos ateities viziją, nacionalinę ambiciją ir taip pat nori matyti valstybės gebėjimą tą nacionalinę ambiciją įgyvendinti. Po naujų metų, beleisdamas dienas Palangoje, surašiau tokias mintis apie tai kaip Dešinioji Alternatyva turėtų matyti nacionalinę ambiciją ir kelius, kaip ją įgyvendinti.

Dešiniosios Alternatyvos Programiniai Strateginiai Principai


I.Nacionalinė Ambicija

Naujas lietuvių nacijos pagrindinis tikslas - MODERNI, GLOBALI, LAIMINTI LIETUVA

Moderni, globali, laiminti Lietuva – tai savo tautos pasitikėjimo verta visuotinės gerovės valstybė, veikianti kaip aktyvi pilietinė ir sveika demokratija, sudaranti galimybes rastis ir plėtotis tikrai galimybių visuomenei, savo gyvavimą užtikrinančiai modernia ir dinamiška, prie globalių sąlygų pritaikyta ekonomine plėtra.

Tokio Pagrindinio Tikslo pasiekiama per – Stiprią (efektyvią) valstybę, Stiprią (modernią, turtingą) ekonomiką, Stiprią (gyvybingą, išsilavinusią, saugią) visuomenę.

II. Artimiausio laiko prioritetas – Stipri Valstybė
Stipri valstybė yra neatidėliotinai būtinas įrankis, norint efektyviai pasiekti Pagrindinio Tikslo – modernios, globalios, laiminčios Lietuvos. Stipri valstybė – tai skaidriais ir efektyviais demokratijos principais paremta ir žmonių pasitikėjimą nusipelnusi Valstybė. Tai valstybė, kuri pajėgia siekti ilgalaikių tikslų ir įgyvendinti gilias permainas bei reformas, būtinas norint sudaryti palankias sąlygas rastis Stipriai Visuomenei ir Stipriai Ekonomikai.

Stipri Valstybė – tai:
- šiuolaikiškas valstybės valdymas, paremtas į rezultatus orientuota viešąja vadyba ir svarbiausiu tikslu keliantis visuomenės pasitikėjimą ir piliečių pasitenkinimą valdymo rezultatais;
- moderni valstybės tarnyba, savo veikloje perimanti privataus verslo personalo vadybos principus; debiurokratizuota valstybės tarnyba;
- tarpusavyje subalansuoti valstybės viešieji finansai ir valstybės prisiimti įsipareigojimai už viešojo sektoriaus atskirų sričių tinkamą finansavimą;
- efektyviai įveikta korupcija valstybės įstaigose;
- sustiprinti demokratijos pamatai: stiprios partijos; partijų “intelekto centrai”; skaidrus partijų finansavimas; “švarios” rinkimų kampanijos; išplėtoti “dalyvavimo demokratijos” instrumentai;
- savivalda, skatinanti bendruomenių organišką savivaldą ir vietos reikalų efektyvų ir susbsidiarų sprendimą; regionai-apskritys, pasirengę savarankiškai priimti ES struktūrinę ir sanglaudos paramą, plėtoti infrastruktūrą, pritraukti investicijas;
- visuomenės pasitikėjimo siekiantys teismai;
- žiniasklaida, skleidžianti žinias ir nuomones, o ne tarnaujanti interesų grupėms;
- sutvarkytas ir tinkamai užbaigtas liustracijos procesas;
- efektyvi užsienio ir nacionalinio saugumo politika, ginanti Lietuvą nuo svetimų įtakų, ateinančių iš už Lietuvos ribų, ir ginanti Lietuvos interesus už Lietuvos ribų;

Stiprios visuomenės ir stiprios ekonomikos tikslai gali būti pasiekti tik tada, jei bus sukurtas stiprios valstybės instrumentas. Siekiant stiprios visuomenės ir stiprios ekonomikos reikia įgyvendinti visą eilę gilių reformų, kurias galima įgyvendinti tik tuo atveju jeigu jas įgyvendinanti valstybė veikia kaip savarankiškas, nuo interesų grupių autonomiškas agentas, pajėgus įgyvendinti ilgalaikes strategijas. Lygiai taip pat labai svarbu, kad valstybė suderintų savo valdomų viešųjų finansų (biudžeto) pajamas ir išlaidas su savo prisiimtomis viešosiomis funkcijomis – stipri valstybė turi savo žinioje (finansavime) palikti tik tas funkcijas, kurias pajėgia tinkamai finansuoti, nestumdama tų sričių į visišką degradaciją. Viešieji finansai turi būti tokios apimties, kad valstybė pajėgtų skirti pakankamą finansavimą svarbiausioms savo atsakomybės viešosioms funkcijoms: švietimui, sveikatos apsaugai, žmonių saugumui.

III. Stipri visuomenė – tai
- globalizacijai pasirengusi visuomenė: kūrybinė galimybių visuomenė a)išsilavinimas – ne degraduojantys dėl nepakankamo finansavimo švietimas, aukštasis mokslas, moksliniai tyrimai; b) pasaulio pažinimas – kalbų mokėjimas, kompiuterinis raštingumas; emigracijos patirtis; c) kūrybiškumo ugdymas;
- pilnutinei demokratijai pasirengusi visuomenė: “dalyvaujanti visuomenė” – pilietiškumas ir bendruomeniškumas; efektyvus kasdienio teisingumo realizavimas; pasitikėjimo kultūros plėtra;
- saugi visuomenė: prieinama, efektyvi ir nekorumpuota sveikatos apsauga; “zero tolerance” principu paremtas žmonių ir bendruomenių saugumas; efektyvi valstybės parama šeimai; demografinio tautos išnykimo sustabdymas; nuolatinis elgesio skurdo, socialinės atskirties, ekonominio skurdo ir turtinės nelygybės mažėjimas; efektyvi kova su alkoholizmu ir narkomanija;
- Tėvynę mylinti tauta: patriotizmas, tautiškųjų ir etninių vertybių puoselėjimas; dviguba pilietybė; pasaulyje pasklidusi ir namo sugrįžtanti tauta.

IV. Stipri ekonomika - tai
- konkurencinga ekonomika: sutvarkytos švietimo, aukštojo išsilavinimo, mokslinių tyrimų infrastruktūros; nuolat pritraukiamos aukštųjų technologijų užsienio kapitalo investicijos; subrandinta klasterinė ekonomikos architektūra; regione konkurencingai patraukli mokesčių sistema ir patrauklios verslo administravimo sąlygos;
- kūrybiška ekonomika: lengva pradėti, lengva baigti verslą; dinamiška, išsilavinusi, kūrybiškai pajėgi ir pakankama darbo jėga; verslo kūrybiškumą skatinantys finansinės inžinerijos instrumentai: rizikos kapitalas, parama “start-up” įmonėms, išvystyti akcijų apyvartos ir kapitalo pritraukimo instrumentai; į globalius pokyčius dinamiškai reaguojanti valstybės vadyba; efektyvi valstybės parama išryškėjusioms verslo “proveržio kryptims”, gebančioms sparčiai didinti į eksportą orientuotą gamybą;
- stabili ir saugi makroekonominė politika: euras; subalansuotas biudžetas; investicijoms patraukli mokesčių sistema; solidarus mokesčių mokėjimas; pakankami valstybės viešieji finansai; garantuotas energetinis saugumas; išplėtoti europietiški transporto, komunikacijų kanalai;
- kapitalizmas su žmogišku veidu: efektyviai įveikta socialinė atskirtis; gerovės visiems valstybė XXI amžiuje – visuomenės senėjimo, mažėjančio gimstamumo ir darbo jėgos trūkumo problemų sprendimas; imigracijos, kaip darbo jėgos šaltinio, valdymas; darbuotojų ir darbdavių santykių civilizuotas ir modernus reguliavimas; europietiška pensijų sistema.

Stipri valstybė, stipri visuomenė ir stipri ekonomika yra tampriai tarpusavyje susiję esminiai ateities vizijos elementai. Be stiprios valstybės nebus proveržio link stiprios visuomenės ir stiprios ekonomikos. Tačiau jeigu dėl kokių nors priežasčių nebus sugebėta progresuoti kuriant stiprią visuomenę ir stiprią ekonomiką, stipri valstybė susidurs su visuomenės nepasitikėjimo iššūkiu. Todėl tik matydami visą kompleksinį, tarpusavyje susijusi vizijos vaizdą, paremtą realiais tikslais ir realiais darbais, galėsime išsiveržti iš to užburto rato, kuriame dabar mūsų valstybė ir visuomenė sukasi: senosios vizijos yra išblėsę, valdžia užsiima tik kasdienybės administravimu, visuomenė nesupranta kur valdžia ją veda, todėl vis mažiau pasitiki bet kokia valdžia. Bandymai pateikti visuomenei paprastus atsakymus į jai rūpimus klausimus, politikams naudojant vieną šūkį ar lozungą “nusipelnėme gyventi geriau”, “tvarka”, “teisingumas” yra savęs ir visuomenės apgaulė. Problemos su kuriomis Lietuva ir visas pasaulis šiuo metu susiduria neturi paprastų ir lengvų atsakymų. Politikų bandymas bėgti nuo tokių atsakymų paieškos, prisidengiant trumpalaikiais lozungais, yra didžiausias politikų nusikaltimas savo visuomenei. Žmonių nusivylimas dabartine valdžios trumpadiene politika į valdžią gali atvesti arba populistus arba išmintingą ilgalaikę politiką. Dešinioji Alternatyva ir turi pateikti išmintingos ilgalaikės politikos alternatyvą.

Alkoholio karai ir karai su alkoholiu

TV3 atnaujino krepšinio varžybų transliaciją, nesulaukusi jokių Seimo veiksmų, taisant tariamai blogus įstatymus.

LNK pradėjo labai jautrią reklamą, skirtą Seimui, kurioje aiškinama kiek daug gero būtų galima padaryti už alkoholio reklamai skiriamus pinigus. Jokio šantažo...

Atrodo televizijos jau suprato, kad pirmą alkoholio karo etapą pralaimėjo.

Šiandien su Antanu Matulu spaudos konferencijoje pristatėme mūsų partijos darbo grupės, kuriai vadovavo Antanas Matulas, parengtą karo su alkoholizmu strategiją. Mūsų įsitikinimu šis karas yra vienas svarbiausių karų mūsų visuomenėje. Gal pagaliau ir televizijos tai supras.

Valstybės degradacija: ar įmanoma ją sustabdyti

Besibaigiantys metai akivaizdžiai parodė, kad šalia gerų ir ne tokių gerų dalykų valstybės ekonomikos ir finansų reikaluose, kai kuriose valstybės gyvenimo srityse akivaizdžiai pasimatė tai, ką galima pavadinti natūralia slinktimi link liepto galo. Ir tokių sričių, už kurių funkcionavimą atsako Vyriausybė, skaičius darosi vis didesnis. Švietime, sveikatos apsaugoje, policijos reikaluose valdžios ilgalaikis negebėjimas spręsti esminių šių sričių problemų , užtikrinant jų tinkamą finansavimą, galų gale šias sritis atveda iki visiškos erozijos, degradacijos, bankroto (galima pasirinkti kokį nori terminą). Mokytojų streikai, policijos sukeltos tragedijos Aleksandrijoje yra tik “žiedeliai” ir įžanga į tas vis gilėjančias problemas, kurių dar daugiau pamatysime ateinančiais ir vėlesniais metais.

Tokias išvadas galima padaryti remiantis ne vien tik empiriniais pastebėjimais. Tokias išvadas daro ir žymiausi Lietuvos ekonomistai ir finansistai, įskaitant prof. E.Vilką, R.Kuodį, G.Nausėdą ir kitus, kurie nesenai Ūkio ministerijos interneto puslapyje paskelbtoje atnaujintoje Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikės strategijoje visas šias problemas išdėsto labai aiškiai, tiksliai ir siūlydami labai konkrečius problemų sprendimo būdus (žr. 1 priedą - ištrauką iš atnaujintos strategijos).

Papildomai pavarčius paskutinius Eurostato duomenis galima daryti tokias paprastas išvadas:

I. Lietuvos ekonomika pagal BVP kiekį vienam gyventojui sparčiai artėja prie europinių vidurkių dydžio, ir jau lenkia ne tik Rumunijos ar Bulgarijos, bet ir Lenkijos dydžius, sparčiai artėjame prie Vengrijos, Slovakijos, Portugalijos lygmens. Žr. 2 priedą - Eurostato duomenų lentelę


II. Kaip rašoma ilgalaikėje ūkio plėtros strategijoje, nepaisant to, kad Lietuvos ekonomika sparčiai auga, viena iš esminių Lietuvos gyvenimo problemų yra valstybės negebėjimas efektyviai vykdyti savo funkcijų: “Lietuvos valdžios sektoriaus biudžeto pajamų santykis su BVP yra mažiausias ES ir pagal šį rodiklį Lietuva yra arčiau JAV ar Japonijos tradicijos, nei “gerovės valstybės” tradicijos, vyraujančios išsivysčiusiose ES (ir ypač Skandinavijos) šalyse. Nepaisant to, Lietuvos valdžia mėgina finansuoti labai daug funkcijų, apimant ir tokias daug lėšų reikalaujančias sritis kaip sveikatos apsauga ar aukštasis mokslas, kurios šalyse, turinčiose panašaus dydžio biudžetą, didele dalimi yra teikiamos privataus sektoriaus.”
Iš tiesų dar vieni Eurostat duomenys (žr. 3 priedą) akivaizdžiai rodo, kad tiek pagal į nacionalinį biudžetą surenkamų pajamų, tiek pagal biudžetinių išlaidų procentus Lietuva užima paskutines vietas tarp ES valstybių pagal perskirstymo ir valstybės funkcijų finansavimo mažumą. Akivaizdu, kad visos senosios ES valstybės, išskyrus Airiją, savo išlaidoms skiria virš 40 proc. BVP. ES vidurkis siekia net 46.6 proc. Visos naujokės šiuo požiūriu gana stipriai atsilieka nuo senosios Europos.

III. Kaip rašoma ilgalaikėje ūkio plėtros strategijoje, norint valstybei tinkamai vykdyti savo funkcijas, tėra galimos dvi strateginių sprendimų kryptys: pirma, mažinti valstybės funkcijų apimtis, dalį iš jų privatizuojant (pvz. aukštąjį mokslą ar sveikatos apsaugą), tuo pačiu sukaupiant daugiau pinigų valstybės globoje liekančioms funkcijoms; antra, didinant valstybės vykdomą BVP perskirstymą per nacionalinį biudžetą iki 38 proc. Lietuvai tai reikštų, kad į biudžetą papildomai gaunama beveik 5 milijardai litų, nes šiuo metu BVP siekia iki 100 mlrd.litų. Jeigu šiuos 5 milijardus litų skirti švietimui, aukštajam mokslui, kultūrai, sveikatos apsaugai, policijai – šios sritys pajustų stiprų finansavimo pagerėjimą, tame tarpe sprendžiant ir atlyginimų problemas. Tenka pastebėti, kad strategijos autoriai, kaip iš vieną iš skaudžiausių problemų įvardija šių sričių ilgalaikės degradacijos perspektyvas, jeigu finansavimas nebus sutvarkytas artimiausiu metu.

IV. Nacionalinio biudžeto pajamų padidinimas nereiškia, kad vardan to reikia didinti mokesčius. Estijoje mokesčiai yra mažesni, bet perskirstymas yra net trimis procentais didesnis nei Lietuvoje. Slovakijoje, prieš kelis metus įvykdžiusioje “flat tax” revoliuciją ir nustačiusioje tris pagrindinius verslo mokamus mokesčius: PVM, pelno ir pajamų mokesčius lygius 17 proc., perskirstymas yra toks pat, kaip Lietuvoje, o valstybės išlaidos daugiau nei 3 proc. viršija Lietuvos rodiklius.
Lietuvos valstybės finansų problemos visų pirma yra tai, kad “kūrybiniai darbuotojai”, patentininkai ir kaimas moka žymiai mažesnius mokesčius nei kiti, arba jų visai nemoka. Todėl ir perskirstymo procentai santykinai yra mažesni. Čia visų pirma ir glūdi valstybės finansinių problemų sprendimo raktas.
Lietuviškas paradoksas: pagal mokesčių dydžius, kuriuos moka verslas, Lietuva pralaimi regioninę konkurenciją (kitaip sakant, mokesčiai santykinai yra didesni), tačiau valstybės funkcijoms valstybė turi santykinai mažiau pinigų, nei tos šalys , kuriose minėti mokesčiai yra mažesni.

V. Taigi mokytojų, medikų, policininkų, net ir pensininkų problemų sprendimas – tvarka valstybės finansuose. Jeigu to nedarome - valstybės degradacija tęsiasi. Negali ginčytis su tokia Lietuvos ekonomikos ir finansų guru išvada. Kad būtų galima tą tvarką įvesti reikia politinės valios. Kad to negalima pasiekti šiame Seime – yra visai akivaizdu. Ar to galima tikėtis būsimame Seime – vardan to verta dirbti.






1 Priedas

IŠTRAUKA IŠ “LIETUVOS ŪKIO (EKONOMIKOS) PLĖTROS IKI 2015 METŲ ILGALAIKĖS STRATEGIJOS ATNAUJINIMAS”

prof. E.Vilko vadovauta darbo grupė: E.Vilkas, A.Vasiliauskas, R.Kuodys, G.Nausėda ir kiti
2007.10.30


Pagrindinis valstybės įrankis spręsti rinkos ydų sąlygotas ekonominio – socialinio pobūdžio problemas yra valdžios sektoriaus biudžetas. Nors viešųjų lėšų panaudojimo efektyvumas yra svarbus dalykas, vis dėlto valstybės galimybes šioje viešosios politikos srityje iš esmės nulemia viešojo biudžeto pajamų dydis. Lietuvos valdžios sektoriaus biudžeto pajamų santykis su BVP yra mažiausias ES ir pagal šį rodiklį Lietuva yra arčiau JAV ar Japonijos tradicijos, nei “gerovės valstybės” tradicijos, vyraujančios išsivysčiusiose ES (ir ypač Skandinavijos) šalyse. Nepaisant to, Lietuvos valdžia mėgina finansuoti labai daug funkcijų, apimant ir tokias daug lėšų reikalaujančias sritis kaip sveikatos apsauga ar aukštasis mokslas, kurios šalyse, turinčiose panašaus dydžio biudžetą, didele dalimi yra teikiamos privataus sektoriaus.
Didelio masto neatitikimas tarp valdžios siekiamų vykdyti funkcijų ir lėšų joms finansuoti palaipsniui atvedė į situaciją, kuri pasižymi: a) neskaidriu latentiniu sveikatos apsaugos ir aukštojo mokslo sektorių privatizavimu, kai šių paslaugų vartotojai turi vis didesnę dalį šių paslaugų apmokėti ne kolektyviai per mokesčius, bet iš savo kišenės; b) nepakankamomis pajamomis didelių socialinių grupių, kurios priklausomos nuo viešojo finansavimo (pensininkai, mokytojai, kultūros darbuotojai, policininkai ir pan.). Tokia situacija yra neoptimali, kadangi ji (iš dalies) sąlygoja tokias negeroves kaip viešojo sektoriaus darbuotojų korupcija ar emigracija, aukštojo mokslo standartų kritimas, lėtas reformų vykdymas, chroniški biudžeto deficitai ir pan.
Gali būti dvi principinės išeitys iš šios situacijos. Pirma alternatyva valdžiai būtų atsisakyti nesėkmingų eksperimentų mokesčių srityje vykdymo bei mokestinių lengvatų dalijimo politikos, ir kurti modernią europietišką “vidurio kelio” mokesčių sistemą perskirstomos BVP dalies atžvilgiu, kas padėtų deramai finansuoti viešųjų paslaugų teikimą ir socialines programas. Tam reikėtų valstybės pajamų lygį pakelti iki maždaug 38 proc. BVP. Antra alternatyva būtų dabartinio viešųjų pajamų lygio išlaikymas, bet valstybės teikiamų privačių paslaugų (dalinis) privatizavimas. Švietimas (išskyrus pradinį ir vidurinį) ar sveikatos apsauga (išskyrus kovą su epideminėmis ligomis) iš principo nėra viešosios prekės – jas gali sėkmingai teikti privatus sektorius.
Be abejo, tiek švietimas, tiek sveikatos apsauga yra prekės, turinčios teigiamą išorinį poveikį, todėl, iš principo, gali būti prasminga teikti jas viešai. Tačiau dėl ilgą laiką buvusio skurdaus finansavimo ir to pasekmėje didėjančio neskaidrumo ir įvykusio latentinio kvaziprivatizavimo, argumentų balansas krypsta skaidraus privatizavimo alternatyvos link. Taip iš dalies yra dėl vadinamo hysteresis efekto - jei viešojo sektoriaus darbuotojai ilgą laiką gauna menkas algas, jame išsivysto degradacijos procesas, kuriam nuslopinti reikalinga privataus verslo vadyba. Taigi, aukštojo mokslo ir sveikatos paslaugų sektorių dalinis privatizavimas (ar mišrus modelis, apimantis, pavyzdžiui, privataus valdymo elementus) padėtų sutvarkyti paskatų sistemą, padėtų išspręsti lėto našumo bei paslaugų kokybės didėjimo šiuose sektoriuose problemą. Blogiausia viešojo sektoriaus raidos alternatyva būtų tarpinė, neskaidri padėtis, kai valdžia iš esmės išlaiko dabar turimas funkcijas, tačiau joms finansuoti neturi pakankamai lėšų.
Viena iš opiausių socialinių problemų Lietuvoje yra nepakankamas pensijų dydis. Šiuo metu vidutinė senatvės pensija sudaro apie 40 proc. vidutinės pomokestinės algos. Šį santykį reikėtų pakelti iki 60 proc ar bent iki pusės. ES šis vadinamasis pakeitimo santykis paprastai sudaro bent du trečdalius. Lietuvos socialinio draudimo sistema negauna pakankamai pinigų ne dėl mažo socialinio draudimo įmokos tarifo, o dėl to, kad, palyginti su kitomis Europos šalimis, turime labai mažą įmokas mokančiųjų ir pensininkų santykį (jei atmesime biudžetininkus, už kuriuos šį mokestį moka valstybė, šis vadinamasis priklausomybės santykis būtų net mažesnis už 1). Šį santykį nulemia ne tik palyginti ankstyvas išėjimo į pensiją amžius, bet ir tai, kad šiuo metu ištisos socioekonominės grupės yra arba iš viso atleistos nuo socialinio draudimo mokesčio (dirbantys pagal autorines sutartis, ūkininkai) arba moka įmoką tik bazinei pensijai (dirbantys pagal verslo liudijimus). Gaunantys oficialiai tik minimalų darbo užmokestį, o likusią atlyginimo dalį vokeliuose, taip pat yra šio santykio mažumo priežastis.
Išskirtnis dėmesys turi būti skiriamas ilgalaikio viešųjų finansų tvarumo užtikrinimo problemai. Su visuomenės senėjimu susijusių išlaidų ilgalaikis poveikis Lietuvos viešiesiems finansams kelia susirūpinimą: augant pensininkų skaičiui artimiausiais dešimtmečiais Lietuvos biudžetas susidurs su augančiu spaudimu. Nepaisant to, kad Lietuva pastaraisiais metais įvykdė struktūrines reformas, kurios įgalino sumažinti projektuojamas su visuomenės senėjimu susijusias išlaidas, ilgalaikio viešųjų finansų tvarumo užtikrinimas išlieka pagrindiniu iššūkiu formuojant socialinių transferų politikos kryptis, toliau reformuojant sveikatos apsaugos ir švietimo sistemas. Būtina sparčiau įgyvendinti privačiu kaupimu paremtą pensijų reformą, vykdyti sisteminę aukštojo mokslo reformą, skatinančią asmeninę atsakomybę už aukštąjį išsilavinimą, ir sveikatos sistemos reformą, įgalinančią konkurenciją bei leidžiančią efektyviau panaudoti sveikatai skirtus viešus išteklius.
Apsisprendus dėl viešųjų programų aprėpties ir masto, reikia parinkti tokią mokesčių sistemą ir jos parametrus, kuri leistų surinkti reikalingas lėšas su mažiausiais ekonominio efektyvumo nuostoliais ir mažiausiais administravimo kaštais. Dabartinė mokesčių sistema pasižymi gausiomis išimtimis, kurios dažnai ir mažina ekonomikos efektyvumą, ir menkai prisideda prie socialinės nelygybės mažinimo.
Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifo požiūriu Lietuva vis dar pralaimi aplinkiniams regionams. Taip atsitiko todėl, kad pernelyg ilgai diskutuota GPM mažinimo klausimu, tuo tarpu pirmasis realus sprendimas padarytas tik 2006 m. liepos 1 d. Nors Lietuva įžengė į padidinto ekonomikos aktyvumo ir potencialaus perkaitimo zoną, tolesnis GPM mažinimas vis dar svarstytinas. Apsisprendimas dėl konkrečių veiksmų artimiausiais metais atskleis, kokia kryptimi juda Lietuvos ekonomika. Jei pasitvirtins nuogąstavimai dėl ekonomikos plėtros lėtėjimo, reikėtų nedvejoti ir sumažinti GPM (net jei dėl to padidėtų fiskalinis deficitas) iki 20 proc., tuo tarpu jei ekonomika toliau augs 7-8 proc., reikėtų pasitenkinti mokesčio sumažinimu nuo 27 proc. iki 24 proc.
GPM traktuotinas ne tik kaip dirbančiųjų neto darbo užmokestį ir mokią paklausą lemiantis svertas, bet ir kaip darbdavių bendrųjų darbo užmokesčio ir socialinio draudimo sąnaudų elementas. Sumažinus GPM tarifą, galima tikėtis nuosaikesnių samdomųjų darbuotojų reikalavimų didinti realųjį darbo užmokestį, kuris šiuo metu daugelyje ūkio sektorių augimo tempais lenkia darbo našumą.
Reikėtų siekti palaipsniui mažinti gyventojų pajamų mokesčio ir/ar socialinio draudimo įmokų tarifą, mokestinių pajamų sumažėjimo kompensavimui išplečiant mokesčių bazę, pavyzdžiui, panaikinant autorinių sutarčių ir verslo liudijimų institutus, grąžinant žemės ūkį į bendrąją mokesčių sistemą. Tik užtikrinus šias papildomas socialinio draudimo pajamas, galima įvesti socialinio draudimo įmokos lubas, priešingu atveju nukentės ir taip mažos pensijos. “Sodrai” reikia rasti teisingą santykį tarp dviejų funkcijų: valstybės teikiamos draudimo paslaugos ir perskirstymo sistemų. Didesnė orientacija į draudimo funkciją padidintų sistemos teisingumą ir pagerintų Lietuvos konkurencingumą, pritraukiant užsienio (kontroliuojančias) kompanijas ir sumažinant bendrąjį ribinį darbo pajamų mokesčio tarifą kvalifikuotai darbo jėgai.
GPM mažinimą tikslinga derinti su skaitlingų mokesčių lengvatų atsisakymu, kadangi jos iškraipo santykines prekių kainas ir taip mažina ekonomikos efektyvumą, bet nepadeda spręsti socialinių problemų, nes prekių kainos dėl lengvatinio mokesčio tarifo arba nesumažėja, arba šių prekių nevartoja neturtingiausieji visuomenės nariai (pavyzdžiui, žalia mėsa, bilietai į koncertus). Lengvatų pirmiausia verta atsisakyti tose srityse, kurios menkai tepasitarnauja šalies prekių išoriniam konkurencingumui ir nėra itin socialiai reikšmingos (specialus GPM tarifas „autoriniams“ atlyginimams, daugelis PVM lengvatų, galiausiai GPM lengvata būsto paskolų palūkanoms).
Reikėtų svarstyti galimybę įvesti visuotinį gyventojų turto mokestį. Turto mokestis tiek ekonomikos efektyvumo, tiek teisingumo požiūriu yra patrauklus mokestis, nors jo administravimas ir gali būti sudėtingas. Toks mokestis galėtų sukelti stiprų pasipriešinimą, tačiau racionalus neapmokestinamo turto minimumas padėtį pataisytų: mokestį mokėtų pirmiausia spekuliuojantys nekilnojamuoju turtu (NT) gyventojai. Visuotinio NT mokesčio įvedimo aktualumas priklauso nuo šio turto rinkos procesų. Jei spekuliatyviniai veiksniai pranoktų fundamentaliuosius veiksnius ir nekilnojamojo turto kainos toliau augtų 30-40 proc. per metus, NT mokesčio įvedimas būtų racionalus žingsnis.
Reikia peržiūrėti mokesčių sąrašą ir spręsti problemą tokių mokesčių, kurie biudžetui beveik neduoda pajamų, o valstybė ir žmonės patiria kaštus juos mokėdami (pavyzdžiui, žemės mokestis, dauguma žyminių mokesčių). Visais atvejais mokesčių reformą būtina įgyvendinti kompleksiškai. Nepavykus pasiekti politinio kompromiso dėl viso mokesčių politikos priemonių paketo, reforma turėtų būti visiškai suspenduota, kol toks sutarimas bus pasiektas. Priešingu atveju rizikuojama prarasti fiskalinę discipliną prieš rinkimus, kai išauga motyvacija įgyvendinti mokesčių naštą lengvinančias ir viešąsias išlaidas didinančias priemones.

2 Priedas

GDP per capita in Purchasing Power Standards (PPS) (EU-25 = 100)

Šalis/ metai	2000	2007
EU - 27	100	100
EU - 15	115.2	111.7
Belgium	126.4	123.6
Bulgaria	27.9	38.7
Czech Republik	68.7	82.0
Denmark	132.2	126.0
Germany	119.0	114.1
Estonia	44.8	71.7
Ireland	131.2	143.9
Greece	84.4	98.4
Spain	97.8	102.6
France	115.8	111.8
Italy	117.4	103.0
Cyprus	89.1	93.6
Latvia	36.9	60.6
Lithuania	39.4	61.6
Luxembourg	244.8	284.1
Hungary	56.3	65.4
Malta	84.0	76.3
Netherlands	134.8	132.6
Austria	133.7	129.5
Poland	48.5	55.2
Portugal	78.3	73.9
Romania	26.0	39.4
Slovenia	78.9	91.7
Slovakia	50.3	67.6
Finland	117.8	118.4
Sweden	127.3	127.3
Norway	165.7	187.4
Switzerland	145.0	135.6
United States	159.5	151.0
Japan	117.4	112.8

3 Priedas

Europos Nacionalinių Biudžetų Pajamų ir Išlaidų Statistika

Valstybės		Pajamos			Išlaidos
	1996	2000	2006	1996	2000	2006
ES -27			45			46.6
Bulgaria			40.3			37.1
Romania		43.8	33.2		40.6	35.0
Estonia	40.3	36.2	36.6	42.3	36.5	33.0
Latvia	36.5	34.6	37.0	37.0	37.3	37.2
Lithuania	34.1	35.9	33.4	37.4	39.1	34.0
Czech	39.3	38.1	40.7	42.6	41.8	43.6
Hungary	47.9	43.6	42.6	52.6	46.5	51.9
Poland	46.1	38.1	40.0	51.0	41.1	43.8
Slovenia	44.5	43.6	44.1	45.6	47.4	45.3
Slovakia	43.1	38.3	33.5	52.9	50.5	37.2
Portugal	39.1	40.2	42.5	43.6	43.1	46.4
Greece	37.3	43.0	39.5	43.9	46.7	42.3
Ireland	39.0	36.3	37.1	39.1	31.5	34.2
Germany	46.0	46.4	43.8	49.3	45.1	45.4
Sweden	61.5	60.9	57.9	64.9	57.1	55.6
Finland	56.5	55.2	52.5	60.0	48.3	48.8
Denmark	57.4	56.5	56.2	59.3	54.2	51.5

Alkoholis ir reklama: geri Eglės komentarai

Šiandien beskaitydamas šio dienoraščio komentarus, radau puikius Eglės komentarus, kurių vieną, tikiuosi nepažeisdamas autorinių teisių noriu paskelbti pagrindiniame puslapyje:

"egle rašė...

gintui:

1. jus visiskai ironiskai teisus, Europos teisingumo teismas 2004 metais byloje C-262/02 taip ir pasake: valstybe turi teise per alkoholio reklamos draudima riboti paslaugu laisve del to, kad tai padeda kovot su piktnaudziavimu alkoholiu: "such rules on television advertising pursue an objective relating to the protection of public health ... since the measures restricting the advertising of alcoholic beverages in order to combat alcohol abuse reflect public health concerns".

2. Sveicarijoje pats didziausias supermarketu tinklas Migros nepardavineja isvis nei tabako, nei jokio alkoholio, nedarydamas tarp ju nei esminio, nei neesmino skirtumo, kadangi ju nuomone abu prisideda prie seimu ardymo. Svedijoje net Europos teisingumo teismas nesuzlugde Systembolaget sistemos, monopolizuojancios alkoholio pardavima valstybes rankose ir neileidziancios alkoholio i supermarketus, kuriuose beje, gali nusipirkt tiek tabako, tiek snuso (pastaraji draudzia, berods, kone visa europa).

3. Ne pirma karta girdziu nuomone, kad Lietuvoj verslas neturi reaguot i istatymu keitimo pasiulymus - pas mus vis dar pigiau santazuot seimanarius ir nevykdyt istatymu, nei dalyvaut istatymu svarstymuose skaidriai, viesai bei laiku pasirengti ju igyvendinimui.

4. ir esminis - praleidot mano rekomendacija vadovautis prancuzijos praktika. deja, nors Petrauskas giriasi skatinas aludariu savireguliacija, jos rezultatai viesai nera prieinami ir neaisku, kokias pasekmes sukelia aludariams, o istatymo kompleksine ir sistemine interpretacija ne jo jegom. tad sios situacijoj geriau vel keisti istatyma, jei jau taip komandos ir ju sirgaliai negali be marskineliu su kalnapiliu ir alaus vienijamu pergaliu.

ir pabaigai optimistine istraukele is aludariu garbes kodekso, 2004 metu, nes naujas jau metus nera prieinamas nei aludariu asociacijoj, nei paciu aludariu svetainese, tai bent atvirumas!: "įstatymų netobulumas negali būti naudojamas [aludariu] konkurencinėje kovoje. Šiuo atveju turi būti rodoma iniciatyva tobulinti įstatymus."
Sekmadienis, 2008, Sausio 6 00.32

Prieš tai yra taip pat puikus Eglės komentaras datuotas Sausio 3 diena. Penki balai!!!!!.

Lietuvos politinis pasirinkimas: tarp chamizmo ir išminties

Perskaičiau "Balse" eilinių jaunojo marksisto A.Paleckio išpuolių pliūpsnį. Galima būtų tik gūžčioti pečiais, - kaip ir reikėjo tikėtis pastarasis ritasi link visiško chamizmo. Išvadinti Donskį "dvasiniu liumpenu" gali tik chamiško juokdario rolę prisiimantis nelabai talentingas demagogas. Su tokiu chamizmu nėra net kaip diskutuoti. Tačiau apie kai kurias politines tendencijas diskutuoti galima ir reikia.

Lietuvoje užsitęsęs socialdemokratų valdymas yra sukaupęs daug bėdų. Jauna demokratija stipriai šlubuoja (apie tai rašiau anksčiau). Daugelis dalykų tikrai yra verti pasipiktinimo.

Šį pasipiktinimą galima paversti dviem valstybės politinėmis kryptimis: viena, kurią pastaruoju metu bando atstovauti Paleckis, bandantis perimti iš Pakso ir Šustausko jų anksčiau neštą vėliavą, - žmonių pasipiktinimą perimti politikų chamiška retorika. Ši kryptis nieko apart chamiškos, tariamai artimos "prastuomenei", "runkeliams" retorikos nesiūlo. Su tokia retorika jaunoje demokratijoje nėra sunku pelnyti dalies rinkėjų simpatijų, - bet po to seka tas pats: neskaidrios stadionų statybos.

Kita kryptis, kuriai ir buriamės į Dešiniąją Alternatyvą, žmonių pribrendusį pasipiktinimą dabartine padėtimi siekia paversti išmintingomis, radikaliomis Lietuvos valstybės gyvenimo permainomis.

Taigi klausimas, į kurį atsakyti galės tik rinkėjai: kas labiau politikoje įtikina - chamizmas ar išmintis?

Kas bendro tarp mokytojų ir "Leo.Lt"?

Tarp mokytojų ir "Leo.LT" bendra yra tai, kad dėl abiejų šių dalykų vakar iš Palangos važiavau į Vilnių ir atgal į Palangą. Dar bendra yra tai, kad ir švietimas, ir energetika yra du svarbiausieji iššūkiai valstybei.

Iš pradžių su M.Adomėnu pristatėme Manto vadovaujamos mūsų švietimo reikalų darbo grupės paruoštus pasiūlymus kaip atstatyti mokyklos ir mokytojų autoritetą. Nes tai yra svarbiausia ugdymo kokybės sąlyga. Autoritetas yra retai vartojama sąvoka mūsų gyvenime. Kažkada apie tai rašiau "Veide": įdomus lingvistinis paradoksas - angliškai žodis "autoritetas" ir "valdžia" skamba taip pat "authority", taigi anglams valdžia yra tai kas turi autoritetą, kas yra nusipelnęs pagarbos, lietuviškas žodis "valdžia" savo kilme neturi nieko bendro su žodžiu "pagarba". Mokytojų, mokyklos "autoriteto galia" yra užmiršta tema mūsų svarstymuose. O gaila. Įdomiausia, kad su Leonidu Donskiu, kaip visada Palangoje besidarbuojančiu su Nacionalinės Moksleivių Akademijos vaikais išvakarėse diskutavome apie autoriteto krizę Lietuvoje kaip vieną iš reikšmingiausių pastarojo laikotarpio mūsų visuomenės reiškinių.

Energetika vakar buvo mūsų susitikimo su Ūkio ministru ir jo komanda tema. Įspūdžiai - ne kokie. Vaizdas - kad pati Vyriausybė nebetiki šiuo projektu, bet propagandiniais sumetimais norėtų, kad "ne" pasakytų Seimas, kurį po to galima būtų kaltinti, kad Seimas sutrukdė "gerai Vyriausybei" pasirūpinti Lietuvos energetiniu saugumu.