Savaitgalį teko praleisti Visbyje, Gotlando saloje, eiliniame puikiame Švedijos moderatų ir jų užsienio reikalų ministro, seno mūsų bičiulio Carl'o Bildt'o organizuotame seminare. Dalyvavo daug senų bičiulių ir pažįstamų, šio regiono užsienio politikos strategų, bet taip pat ir žvaigždės iš Rusijos - Jelcino ir Putino pradžios liberalai - buvęs vicepremjeras Boris Nemcov ir buvęs premjeras Michail Kasjanov. Daug diskutavome ir ginčijomės dėl Rusijos ir Europos ateities, tarpusavio santykių ir pastarojo laikotarpio iššūkių. To pasekoje mintyse aiškiai susiformulavo keletas principinių teiginių, kuriuos jau sugrįžęs ir rašau:
1. Rusijos agresija prieš Gruziją - senai vykusios geopolitinės tektoninės slinkties išsiveržimas į paviršių. Tai netikėta kaip ugnikalnio išsiveržimas, bet brendo senai, yra neatsitiktinis reiškinys ir reiškia ilgalaikių tektoninių lūžių (geopolitinių iššūkių) atsiradimą, kurių nebematyti negalima ir į juos nereaguoti taip pat negalima.
2. Lietuvoje nors buvo pakankamai daug laiko pasirengti ugnikalnio išsiveržimui, tačiau tam nebuvo pasiruošta. Nors ir buvo daug daroma, rūpinamasi flangais Ukrainoje, Gruzijoje, Baltarusijoje, tačiau namų darbai nebuvo padaryti, todėl energetikoje esame visiškai nuogi su nusikalstamai vėluojančiu net ir Elektrėnų modernizacijos projektu. Susidaro vaizdas, kad daug garo nuėjo ir dabar nueina švilpukams, o strateginiai šalies saugumą garantuojantys darbai vis lieka šalikelėje.
3. Po Rusijos agresijos prieš Gruziją, Lietuva ir sąjungininkės Europoje labai daug dėmesio skyrė ir tebeskiria tam, kas vadinama "crisis management",: tai yra tam kaip priversti Kremlių išvesti kareivius, kaip nusiųsti 80 ES stebėtojų, ar tęsti derybas dėl post PCA susitarimo, ar taikyti kokias nors sankcijas ir t.t. Tai svarbūs taktiniai dalykai, tačiau ir Rusijai, ir jos slaptiems sąjungininkams Europoje būtų labai naudinga, kad visa diskusija Europoje ir toliau suktųsi tik apie šiuos taktinius reikalus. Nes tai reikštų, kad Europa ir visi vakarai nepereina prie esminių strateginių sprendimų, kurie ir būtų pats tinkamiausias atsakas į Rusijos agresiją.
4. Kokie strateginiai sprendimai būtų reikalingi? Mano įsitikinimu viską reikėtų pradėti nuo paprastų dalykų, nuo žodžių, nuo tinkamų terminų Rusijos atžvilgiu vartojimo. Kaip pasakyta Biblijoje - "pradžioje buvo žodis". Teisingi žodžiai, teisingi terminai yra naujos santykių su Rusija strategijos esminė dalis.
5. Kokie žodžiai yra reikalingi naujai tiesai atspindėti:
a. Rusija, grubiai pažeisdama tarptautinę teisę, okupuoja Gruzijos teritoriją ir, pripažindama Abchaziją bei Pietų Osetiją, pradėjo šių teritorijų, o tuo pačiu ir dalies Gruzijos teritorijos, aneksiją.
b. Grubiai pažeidusi tarptautinę teisę, Rusija tapo nepatikima ir neprognozuojama valstybe.
c. Tapusi nepatikima ir neprognozuojama valstybe, Rusija tuo pačiu tapo ir grėsme tiek artimiesiems kaimynams, tiek ir visai Vakarų bendruomenei. Grėsmė yra įvairiapusė - nuo karinės (tiesioginė agresija ar cyberatakos) grėsmės iki energetinio saugumo grėsmės ar grėsmės šalių politiniam stabilumui ar jų geopolitinei orientacijai.
6. Lietuvai reikia dėti pastangas, kad šie žodžiai- terminai būtų pradėti naudoti visuose Vakarų forumuose tiek NATO, tiek ir ES formatuose. Reikia pradėti nuo to, kad šie terminai atsirastų ir Lietuvos žodyne, bei juridiniuose dokumentuose - pvz. Nacionalinio saugumo koncepcijoje.
Reikia suvokti kad tol, kol ES ir NATO dokumentuose Rusija ir toliau bus įvardijama kaip svarbi partnerė, su kuria ES siekia pasirašyti post PCA (partnership and cooperation)sutartį, kol Rusija nėra įvardijama kaip galima grėsmė, tol teks laikyti, kad Europa ir visi Vakarai dar nerado tinkamo atsakymo į naujas geopolitines slinktis.
7. Šiems "nepatikimos Rusijos" ir "Rusijos grėmės" terminams įsitvirtinus ES ir NATO strateginiuose dokumentuose, šios organizacijos būtų priverstos ieškoti efektyvių atsakymų į šiais terminais suformuluotus paprastus klausimus: kaip apginti Baltijos šalis nuo karinės grėsmės, kaip sumažinti grėsmes Baltijos šalių energetiniam saugumui, kaip užtikrinti Baltijos šalių energetinį saugumą ir sumažinti grėsmes po Ignalinos AE II bloko uždarymo, jeigu Lietuva liks visiškai priklausoma ir nuo elektros tiekimo iš Rusijos.
8. Tik tada paaiškės ir tai, kad geriausias ilgalaikis atsakas, mažinantis visas grėsmes, nes parodantis Kremliui, kad niekas jo agresijos neišsigando - būtų tylus ir ramus Gruzijos ir Ukrainos priėmimas į ES ir NATO. Ir net ne taip svarbu, kas į kurią organizaciją greičiau įstos: jeigu Ukraina yra vieninga dėl stojimo į ES, bet nesutaria dėl NATO, tai tegul pradžioje stoja į ES. Svarbu viena, kad Jungtinių Valstijų dar 90-ais suformuota "Europos doktrina": "Europe - whole and free" būtų realizuota iki pat Rusijos sienos, kad neliktų jokių pilkų, neaiškių zonų, kurios tik kelia postimperiniam Kremliui pagunda aiškintis, ar jis gali čia nebaudžiamas realizuoti savo "specialius interesus".
Štai tokia paprasta ilgalaikių veiksmų logika susiklostė galvoje rudenėjančiame Visbyje, žvelgiant į karingų danų kažkada sugriautas klestėjusio Hanzos miesto didžiules bažnyčias. Tam, kad danai nustotų griauti savo kaimynus, reikėjo šimtmečių. Gyvename šalia Rusijos, kuri vis dar negali nustoti griauti savo kaimynų. Tokio agresyvaus kaimyno nesustabdysi nei nuolaidžiavimu, nei jį erzinančiu švilpuku. Gali sustabdyti tik turėdamas aiškią ilgalaikę strategiją, aiškų veiksmų planą. Pats laikas jį pradėti įgyvendinti. Tik neapgaudinėkime patys savęs, kad mes jau senai tokį planą turime ir tariamai sėkmingai jį įgyvendiname.
