Sąžiningumo kryptis

Vakar Dešiniosios Koalicijos "Vardan Lietuvos" konferencijoje "Sąžiningos žiniasklaidos vardan" buvau nustebintas kiek daug nepasitenkinimo ir nusivylimo yra susikaupę tuo, ką galėčiau pavadinti tradicinės žiniasklaidos klystkeliais. Ir tą nepasitenkinimą reiškė ne politikai, kurie dažnai jaučia daug savų nuoskaudų, bet patys rašantieji ar viešųjų ryšių profesionalai: L.Donskis, S.Stoma, Vl.Laučius, A.Jonkus, K.Girnius, L.Ulevičius, D.Radzevičius. Pagrindinis priekaištas - sąžiningumo deficitas. S.Stoma įvedė naują terminą - vietoje "žiniasklaidos" vartoti terminą "galiasklaidą", t.y. "galios sklaidos" termin1. Dar nuostabiau buvo matyti jaunosios kartos ryžtą tvirtinant, kad žiniasklaidos sąžiningumui užtikrinti šalia savireguliacijos reikia ir valstybės instrumentų, kaip pavyzdžiui PVM lengvatų naikinimas toms žiniasklaidos priemonėms, kurios savireguliacijos institucijų būtų pripažintos nesąžiningomis. Konferencijos metu "Lietuvos Ryto" savininkai turėjo žagsėti, tiek dažnai jie buvo minimi kaip pavyzdys tipiškos "galiasklaidos".

Vakar spaudos konferencijoje kalbėjau apie didžiausias mūsų valstybės politinio gyvenimo problemas: sąžiningumo stoką ir strateginės krypties stoką. Po vakarykštės DK konferencijos kažkaip dangus pasirodė skaidresnis: sąžinigumas, kaip svarbiausia strateginė kryptis, turi daugiau šalininkų, nei kartais atrodydavo.

Krizės kvapas

Šiandien Dešiniosios Koalicijos konferencijoje aiškinomės ar gali subankrutuoti Lietuvos viešieji finansai. Galiu pasidžiaugti, kad tylus poros mėnesių darbas po Dešiniosios Koalicijos "Vardan Lietuvos" pasiskelbimo nepraėjo veltui - praktiškai didžioji dalis žymiausių Lietuvos ekonomikos ir finansų specialistų dalyvavo konferencijoje.

Bendra išvada po G.Nausėdos,R.Kuodžio. R.Šimašiaus pranešimų - ekonominė krizė neišvengiama. Savo pranešime taip pat nubrėžiau niūrų scenarijų, kuris mano įsitikinimu yra visai tikėtinas: po 6 mėn. infliacija Lietuvoje kaip Latvijoje šiandien - 17%; BVP augimas nukrenta iki estų šiuometinių prognozių -2% ir toks sulėtėjimas tęsiasi bent keletą metų; biudžeto pajamų surinkimas pradeda strigti kaip dabar jau vyksta Estijoje; rudenį pirmasis energetikos kainų šokas - šiluma 30%, elektra -10%, dar po metų elektra dar 100%; kitų metų biudžetas užmušantis su fiskalinės drausmės įstatymo pasekmėmis - išlaidos augs tik 5%, kai kainos augs 10-15% (šiais metais išlaidos augo 30%), šiandieninė viešojo sektoriaus "degradacija" tokiu atveju gali pereiti į viešojo sektoriaus "eutanaziją".

Tokia ekonominė krizė taptų visiškai tragiška, jeigu po rinkimų tęstųsi ir dabartinė politinė krizė. Jeigu po rinkimų bus neįmanoma suformuoti normalios valdžios, krizė realiai galėtų virsti ne tik viešųjų finansų, bet ir visos viešosios politikos ilgalaikiu bankrotu.

Šiandieninė konferencija suteikia vilčių, kad tikrai įmanoma suburti intelektualiai stiprią ir konsoliduotą komandą krizės prevencijai.

Prieš G.Nausėdai perskaitant pirmąjį pranešimą, pajuokavau, kad Dešinioji Koalicija rūpinasi ne tiktai ekonominės krizės įveikimo planu, bet ir rengia būsimąjį Lietuvos Prezidentą. Neatrodė, kad auditorija tai būtų priėmusi kaip neįmanomą dalyką.

Krizės įveikimas taip pat yra įmanomas, bet tam reikia intelektualios politinės valios. Tam reikia ir sąžiningo situacijos, problemų ir galimų sprendimo būdų suvokimo ir įvardijimo. Šiandien sakiau, kad šiandieninė Lietuvos ekonominė situacija ir valdžioje vyraujantis požiūris į ją man primena tai, ką pergyvenome 1999 metų pradžioje, kai po Rusijos krizės buvo bandyta situaciją užkalbėti melagingu lengvabūdiškumu, kad nieko blogo nebus, o vėliau pusės metų delsimas smogė labai skaudžiai.

Jaučiu, kad valdžiai vis abejingiau žiūrint į tai, kokie debesys kaupiasi, krizės kvapas darosi vis aštresnis. Tai nėra geras kvapas...

Lietuvos pažangos rungtynės - Airija:Lietuva ir sąžiningumas:strategiškumas

Nuo savaitgalio kelias dienas praleidau Dubline. EPP tarybos posėdis, su Merkel priešakyje, padedant Airijai referendume patvirtinti Lisabonos sutartį ir susitikimai su lietuvių bendruomene. Airija - sėkmingos pažangos Lietuvai pavyzdys. Nuo 1987 metų Airija, tuo metu buvusi maždaug dabartiniame Lietuvos ekonominiame lygyje (60 % ES vidurkio) dabar Airija yra 3-4 pagal išsivystymą tarp ES valstybių (140 % virš ES vidurkio)

Lietuvoje tuo metu prezidentas V.Adamkus savo metiniame pranešime skaudžiai kalbėjo apie žmonių pasitikėjimo savo valstybe krizę. Pranešimą galėjau tik perskaityti. Manau, kad tiksliau būtų kalbėti apie pasitikėjimo politika krizę. Pats rašiau apie tokios politikos bankrotą. Prezidentas teisingai sako, kad šiandieninei politikai reikalinga ilgalaikė politikos strategija. Bet mano įsitikinimu visų pirma politikoje reikalingas sąžiningumas ir sąžiningas kalbėjimas, neslepiant po tariama valstybės paslaptimi jokių nemaloniausių problemų, pažymų ar korupcinių įtakų. Praradus visuomenės pasitikėjimą politikos sąžiningumu, nebus tikima ir jokiomis ilgalaikėmis strategijomis.

O ilgalaikės strategijos tikrai yra būtinos. Bet strategijų rengimas ir jų įgyvendinimas yra tapę visai skirtingais dalykais Lietuvoje. Strategijos rašomos sau, bet Vyriausybė dirba sau.

Rūpindamiesi ilgalaikių strategijų rengimu savo būsimai Vyriausybei, rytoj renkamės į Dešiniosios Koalicijos "Vardan Lietuvos" konferenciją "Viešieji finansai: ar subankrutuos Lietuva?". Pranešimus skaitys G.Nausėda, R.Kuodis, R.Šimašius, su kuriais dirbdami kartu Dešiniosios Koalicijos Ekonomikos ir Finansų komitete esame ne vieną kartą diskutavę svarbiausius valstybės finansų reikalus, ir R.Lazutka, priskiriamas prie kairiųjų ekonomistų. Viešieji finansai tampa viena svarbiausių artimiausios ateities problemų ir visai akivaizdu, kad dar iki rinkimų reikia kelių esminių permainų. O po rinkimų reikės ilgalaikės viešųjų finansų strategijos, kuri padėtų švietimą, aukštąjį mokslą, sveikatos apsaugą išvesti iš permanentinės slinkties link vis gilesnės "degradacijos".

Konferencijos išvakarėse, spauda pradėjo spėlioti ar Gitanas Nausėda nėra Prezidento V.Adamkaus favoritas būsimuose Prezidento rinkimuose. Tiesą sakant, G.Nausėda būtų visai rimtas kandidatas Prezidento rinkimuose, ir jeigu kas klaustų ar jį galėtų remti ir Tėvynės Sąjunga, atsakyčiau labai paprastai - o kodėl ne. Apie tai jau kurį laiką pasikalbame, bet tai galutinai svarstysime tik po Seimo rinkimų.

"Pergalės" briuseliuose

Pusantros paros praleidau Briuselyje. Europarlamentarė D.Budreikaitė pakvietė paskaityti pranešimą liberaliosios ALDE grupės seminare, skirtame energetinių salų ir trečio energetikos paketo problematikai. Kalbėjau apie Ignalinos uždarymą ir iššūkius po 2010 metų.

Be to per pietus vertingai pasikalbėjome su sena pažįstama, komisaro G.Ferheugen'o kabineto vadove Petra Erhler. Kompanija buvo gera - ambasadorius R.Martikonis ir A.Abišala.

Daug nesiplėtojant apie ne vieną kartą kartotus mūsų argumentus, galiu pakartoti vieną žinomą tiesą, kad Briuselyje yra labai lengva pasiduoti pagundai patikėti, kad savo kalbomis lengvai pasiekei kokių nors pergalių.

Pavyzdžiui, galėčiau teigti, kad pavyko įtikinti mūsų argumentais Europarlamentą, nes seminaras vyko Europos Parlamento rūmuose, seminare dalyvavo koks penkiasdešimt žmonių (iš jų, atrodo, didžioji dalis buvo vienaip ar kitaip susiję su Baltijos jūros regionu) ir visi jie iš esmės pritarė mano argumentams dėl Ignalinos.

Arba pavyzdžiui kalbantis su Europos Komisijos pareigūnais, gali susidurti su tokiais, kurie kalba pakankamai griežtai ir sako kategoriškai "ne", nepaisant visų mūsų argumentų. Arba gali susitikti su minkštesniais ir mandagesniais, kurie po mūsų argumentų artilerijos, mandagiai atsako, kad tokie mūsų argumentai yra labai svarbūs ir jie juos labai rimtai svarstys. Ir išėjęs po tokio pokalbio, plačiai šypsaisi, tikėdamas kad pasiekei rimtą pergalę.

Bet greitai paaiškėja, kad ir po vienokio pokalbio, ir po kitokio pokalbio Europos Sąjungos institucijose niekas neįvyksta ir mūsų reikalas niekur nejuda ir niekaip nesisprendžia.

Yra pavojaus, kad mes patys save galime įvilioti į "kalbėjimo spąstus": kai visą savo energiją skirsime kalbėjimui su vis naujais pareigūnais, vis skaičiuodami savąjį tariamų pergalių ir pralaimėjimų balansą, džiugiai apie tai raportuodami Lietuvos spaudai, o "vežimas" nejudės iš vietos...

Todėl apie "pergales" briuseliuose visada reikia galvoti labai realistiškai. Iš to, ką iki šiol teko matyti G.Kirkilo ar A.Abišalos "pergalėse" Ignalinos reikaluose, nematau tokių pergalių, kurios leistų patikėti, kad pergalės briuseliuose taps kokiomis realiomis, fiziškai apčiuopiamomis pergalėmis mums. Vyriausybė privalo turėti aiškų planą, kada baigsis "kalbėjimosi" briuseliuose periodas ir kada prasidės "veiksmų" periodas. Ir turi būti aišku, kokie veiksmai įvyks tuo "veiksmų" periodu.

"Kalbos" iki "veiksmų", bet ne "kalbos" vietoje "veiksmų".

Melo trumpos kojos II

“Lietuvos rytas” net raudonomis raidėmis šiandien trečiame puslapyje užrašė Kubiliaus citatą, kurios niekad nesu sakęs: “Tamsiųjų jėgų antpuolį aš pasitinku aukštai iškelta galva”.

Labiausiai šiai “citatai” artima mintis, kurią man pavyko rasti vakarykštėje savo kalboje yra ši: “Opozicijai, kurią valdanti dauguma tokiu būdu muša, per daug nuliūsti nėra dėl ko. Nuo balsavimo rezultatų nepriklausys ir mano esminės nuostatos”.

Kaip žmonėms sužinoti, kas vyksta iš tikrųjų, o ne laikraščių redaktorių galvose, juk spausdintu žodžiu vis dar šventai pasitikime?

Tame pat laikraščio straipsnyje užrašas po nuotrauka byloja, kad “A.Kubilius vakar lygino save su kenčiančiais Rusijos ir Kinijos kitaminčiais”. Mano pasakyta mintis buvo tokia: “Šalyse į Rytus nuo mūsų aritmetinė valdžios dauguma dažnai naudojama susidorojimui su opozicija. Į Vakarus nuo mūsų valdantiesiems dažniausiai užtenka išminties gerbti ir mažumos ar opozicijos teises”.

Kur yra ribos?

Melo trumpos kojos

Žiūriu Jakelaičio pirmadieninį Forumą ir tiesiog negaliu atsidžiaugti: koks nuostabus propagandos festivalis. R.Valatka, R.Miliūtė, Č.Juršėnas ir pats E.Jakelaitis net su pasimėgavimu aiškina koks prastas Seimas (tiesiog "nuolatinė pilnatis", "blūdas"), kokia kvaila Seimo opozicija, ir ypač konservatoriai. Draugužiai mėgaujasi spardymu į vienus vartus, be jokių oponentų savo pasismaginimui.

Valatkai pastaruoju metu didesnio keiksmažodžio kaip konservatoriai nėra. Negali už tai jau net ir pykti. Tiek to, tegul žinosi..

Naujas žingsnis į priekį tai, kad meluojama jau be jokio užsikirtimo. Valatka iš įkarščio rėžia, kad Bradausko kvailą įstatyminę inciatyvą dėl LRT tarybos pertvarkymo pirmieji pasirašė konservatoriai. Susirandu įregistruotą įstatymo pataisą, ir nerandu nei vienos konservatorių pavardės.

Tai, įdomu, kas gyvena "nuolatinės pilnaties" ar "blūdo" sąlygomis: Seimo nariai ar žiniasklaidos tūzai.

Griūtis?...

Ministrė Žakaitienė traukiasi. Tiesą sakant, tai teko prognozuoti dar tada, kai mokytojų streikai tik prasidėjo - jei Vyriausybė nesusitars su mokytojais, ministrė turės pasitraukti. Vyriausybė neieškojo sutarimo su mokytojais, bandė juos įveikti savo propagandine gražbilyste ir pasiekė tai, ką buvo nesunku atspėti.

Ministrės pasitraukimas nestebina. Stebina ta proga pažerti kaltinimai Seimo opozicijai. Jei ne opozicijos atkaklumas, Vyriausybė iš viso nebūtų ieškojusi sutarimo su mokytojais.

Tiesą sakant, ne pirmą kartą klausausi socialdemokratų propagandinių pareiškimų ir stebiuosi - ką tokia propaganda vis dar norima paslėpti. Ciniška propaganda tik spartina griūtį. Deja, toje žlungančioje propagandinėje mašinoje nebematai jokio nuoširdumo ir žmogiškumo. Tokia propagandinė politika praranda bet kokį ryšį su realybe ir galų gale yra pasmerkta žlugti.

Atrodo, kad lygiai tas pats klostosi ir su energetiniu liūtu. Nepaisant visos propagandos, viskas eina šleivai ir kreivai. Šiandien turėjau išsakyti griežtų pastabų dėl naujausių sutarčių variantų, kuriuos nėra atspindėta tai, dėl ko taip ilgai kovojome svarstant įstatymą. Ir toliau Nacionalinio Investuotojo veiklos tikslu lieka tik naudos sau ir akcininkams siekimas. Nors įstatyme pavyko įrašyti, kad yra du lygiaverčiai tikslai - pelno siekimas ir strateginių projektų realizavimas.

Premjeras savo atsakymuose į mūsų frakcijos užduotus klausimus taip pat atskleidė, kad Vyriausybė jau dirba pagal principą "kasti griovį nuo tvoros iki vakarienės". Premjeras savo laiške nurodė, kad jokio kalendorinio veiksmų plano Vyriausybė neturi, kada derybos dėl "LEO.LT" turi būti užbaigtos ir pati kompanija įsteigta. Šalia to, kitame laiške Premjeras nurodė, kad iki šiol Vyriausybė Europos Komisijos nėra informavusi, kad iki 2010 metų Elektrėnų elektrinė nebus modernizuota. O Komisija vis dar galvodama, kad taip įvyks, remia savo poziciją dėl Ignalinos II bloko uždarymo.

Va taip ir gyvename...Griūtis, kuri niekam nėra maloni.

Dviračiai: FiDi nauda ir šeimos vertybių išbandymai

Vakar pratinginiavęs pusdienį ir tuo pačiu pražiopsojęs FiDi esminius rytinius renginius, popietę šokau ant dviračio. Tiesa, šuolis ant dviračio buvo gana lėtas, nes po žiemos teko pasikeisti kamerą.

Kadangi išvakarėse nusipirkau net kelias kiniečių gamybos kameras, tai išmynus netrukus suvokiau, kad kiniečių kerštas už mano paramą Tibetui yra labai sofistikuotas - kamerą nuolat leido. Todėl nenustebau, kai nuo Valakampių per Žirmūnus ir Vingio parką galų gale atmynus iki Senamiesčio, kamerą pagaliau nuleido visiškai beviltiškai. Niūriai besistumdamas Pilies gatve (kur pakeliui suvalgiau picą), tyliai mąsčiau kieno keršto auka aš tapau - ar kiniečių, ar interpeliuoto premjero (nes pastarojo dovanotą dviratį taip nesėkmingai myniau).

Vilties švyturys nušvito tik tada, kai niūriai sliūkinant pro "Pilies Menę", staiga buvau sustabdytas kavinės šeimininko, Fizikos fakulteto Alumni Prezidento Alfos Ambrazo, nes pasirodo, kad visi lauko staliukai buvo apsėsti FiDi veteranų. Smagu buvo pamatyti daugelį pažįstamų, įskatant energetikos kainų reguliatorių V.Poderį.

Po bokalo alaus, paaiškėjo, kad tarp veteranų, yra dviračių mėgėjas-profesionalas, kuris per tris minutes sutvarkė mano dviratį.

Po tokio reikalų posūkio dar kartą įsitikinau, kiek galinga yra fizikų bendruomenė. Bendruomeniškas padangos pakeitimas mano įsitikinimu yra ne mažiau svarbu, nei tai, kad fizikai derasi dėl Ignalinos AE neuždarymo, vadovauja užsienio reikalams, saugumui, energetikos kainoms ir rinkimų organizavimui, vargsta Seime ar Europos Parlamente (neskaitant pasiekimų visose kitose srityse).

Įkvėptas tokio viltingo dviračių reikalų posūkio, šiandien iš ryto Rasą pasodinau ant tandemo ir išmynėme link Trakų. Kadangi kelias yra ne vieną kartą mintas ir pakankamai pabodęs, tai papildomai pro Kariotiškes apmynėme Skaisčio ežerą, o po to numynėme pro Senuosius Trakus. Pramynus Vytauto gimtinę, gamta nutarė, kad tokią istorinę vietą mes turime gerai atsiminti, todėl nuo Senųjų Trakų link Varėnos plento mynėme tragišku vieškeliu ir prieš tragišką vėją. Šeimos vertybės sunkiai, bet atlaikė ir tokį istorinį išbandymą (viso-95 km).

Šios istorijos moralė yra paprasta: šeima, bendruomenė (fizikų) tik tada parodo savo tikrąsias vertybes, kai patiria rimtus išbandymus. Išbandymų nereikia bijoti, nes šeima ir fizikai visada yra šalia.

Ar tai pergalė?

G.Kirkilas išsilaikė. Atvirame balsavime santykis 68:65. Kažin ar tai galima laikyti pergale? Pasakiau Seime ta proga kalbą.

Nelabai suprantu tokios koalicijos - riejasi tarpusavyje, išdūrinėja vieni kitus, intriguoja tarpusavyje, - bet neišsivaikšto. Laivas skęsta, bet niekas nedrįsta pabėgti. Kažkokie pilietininkai, net ir išdurti, vis tiek bėga pas socdemus. Valdantieji pakeliui "išdūrė" Valionį, bet soclibai nuolankiai sėdi koalicijoje.

Kažkodėl atrodo, kad tokios pergalės tik dar labiau skandina valdžią. Net ir perimta LRT kontrolė nebeišgelbės. Kaip negelbėja ir lojalumas "Lrytui".

Eilinį kartą atidėjo nepasitikėjimo manimi procedūrą. Dabar iki antradienio. Per seniūnų sueigą turėjau ironiškai klausti Juršėno - kas bijo nepasitikėjimo manimi procedūros, nes jau trečią kartą atideda.

Seime visiškas balaganas - tokio pirmininkavimo posėdžiams, kaip šiandien dar neteko matyti, Č.Juršėnas parodė savo galimos arogancijos lygį - savo įgaliojimais naudosis be jokio padorumo, buldozeriu, net ir smulkmenose.

Klevečka įviliojo į laidą su Paksu (nepaliko įspūdis, kad buvo sutarę), net nežinojau, kad šis dalyvaus. Herojinio blizgesio nebesimato, o gal dar nesimato. Adamkų puls, bandys parodyti, kad Borisovo ir Sadekovo pilietybė toks pat nusižengimas, o tai reiškia Adamkus kaltas tiek pat kiek Paksas, arba Paksas nekaltas tiek pat kiek Adamkus. Turėjau pasakyti, kad bent jau šiuo metu toks lyginimas yra pakankamai absurdiškas. Šiaip jau įdomu, kad tokia diskusija yra naudinga ta prasme, kad atgaivina atmintį apie visus Borisovus, Šurkus, Lenuškas, Almax'us ir kitas to meto nesąmones. Kirkilo nesąmonės stiprina Paksą, bet pastarojo "nesąmonės" buvo dar smagesnės.

Šitame chaose visos drumzlės kyla į viršų ir metasi į vieną krūvą. Beliks tik nuo paviršiaus nugriebti. Gal tai ir bus pergalė?..

Ar galima kitaip?

Šiandien kalbėjau apie valstybės gyvenimo sumaištį, kurią vadinu bankrotu. Pasakiau savo nuomonę, kad opozicija neturėtų balsuoti už Č.Juršėno kandidatūrą. Man tai atrodo savaime suprantamas dalykas, kad valdanti dauguma turi pati, be opozicijos pagalbos, išsirinkti Seimo vadovą. Jeigu valdanti dauguma pati to nepajėgia padaryti, tai ji turi nustoti "kankinti" valstybę savo nesusikalbėjimu ir negebėjimu dirbti. Be abejo, didžiausios problemos yra ne Seime, bet Vyriausybėje ir todėl reikėtų kalbėti visų pirma apie Vyriausybės kaitą. Tačiau jeigu pasirodytų, kad valdanti dauguma negali išsirinkti net ir Seimo pirmininko, tai reikštų, kad valdančios daugumos krizė yra dar gilesnė, nei mes įsivaizduojame. Leisti tokiai tariamai daugumai toliau egzistuoti, kurioje partneriai kaltina vieni kitus tarpusavio sąmokslais, kuri negali priimti paprasčiausių sprendimų, net ir Seimo pirmininko išsirinkti, būtų didelė klaida ir net veikla prieš valstybės interesus. Seimo pirmininko rinkimai yra elementarus egzaminas valdančiai daugumai, patikrinimas jos gebėjimo prisiimti atsakomybę, ir opozicija yra atsakinga, kad toks egzaminas valdančiai daugumai būtų solidus ir rimtas.

Šiaip jau visas šis valdžios bankroto sukeltas chaosas paprasčiausiai pradeda vis labiau atsibosti ir ima paprasčiausiai pykinti. Gaila laiko, kurį praleidi tuščiose diskusijose, bandydamas rasti būdus, kaip su tokia bankrutuojančia valdžia iki Seimo rinkimų išspręsti bent kelias esmines problemas, kurių sprendimo negalima atidėlioti. Tuo tarpu net ir to nėra kada svarstyti, nes turi svarstyti kas taps Seimo pirmininku ir tai ar Premjeras išliks savo poste.

Tokiose sekliose šios kasdienybės diskusijose ir dažnose rietenose praktiškai visai nebelieka erdvės rimtų ilgalaikių perspektyvų aptarimui, strateginių alternatyvų pasirinkimui. Net nebežinai ar tokios diskusijos kam nors dabartinėje politinio chaoso karuselėje dar kiek nors rūpi. Iš viso lieka nebeaišku - ar daugumai dabartinių politikų kas nors daugiau nei rytdienos diena ir artimiausi Seimo rinkimai dar bent kiek rūpi ir ar gali rūpėti. Kažin ar gali rūpėti, jeigu visame Seime ant vienos rankos pirštų suskaičiuosi parlamentarus, kurie be "Vakaro žinių" paskaito dar ir "Economist", "Financial Times" ar "Newsweek" (originalo kalba).

Ir tada su vidiniu susierzinimu pradedi galvoti ir svajoti - o gal nebekreipti dėmesio į visą tą dabartinio valdžios bankroto sukeltą chaosą, gal iki rinkimų ir nebeverta ieškoti galimybių, kaip bent kiek pataisyti padėtį (nes vis tiek iš esmės ši valdžia nieko esmingo nebenuveiks), o tada nebėra ir didelės prasmės šią "valdžiukę" toliau kritikuoti ir tam naudoti savo jėgas. Vis tiek jau viską apie ją pasakėme, ieškoti kaip dar ką nors naujo apie ją pasakyti, nėra didelės prasmės. Gal žymiai naudingiau būtų visą dėmesį skirti vienam klausimui - o ar galima kitaip? Ir ko reikia, kad būtų kitaip? Ir galų gale, ką darysime kitaip? "Kitaip" mano žodyne, reiškia "geriau", "labiau europietiškai", nes gali būti kitaip - ir blogiau, labiau rusiškai.

Kažkodėl norisi tikėti, kad negali šis chaosas ir politinė negalia tęstis amžinai. Ir kažkodėl norisi tikėti, kad Lietuvos politinis gyvenimas konverguos link europietiško, o ne link bizantiško (rusiško) modelio. Ir dar kažkodėl norisi tikėti, kad žymi Lietuvos rinkėjų dauguma tikrai norėtų, kad lietuviška politika darytųsi panašesne į europietišką, o ne į rusišką. Bet toks noras gali virsti realybe tik tada, jeigu rinkėjai patikės, kad tokia perspektyva ne savaime ateis, o mes ją patys turime ir galime sąmoningai sukurti, ir kad mes žinome, kaip, pagal kokį planą ją kursime.

Taigi - ar galima kitaip? Ar galima mažiau suktis dabartiniame chaose, kurį pakeisti jau gali tik rinkėjai, o ne politikai, ir ar galima daugiau išsamių diskusijų apie ilgalaikės ateities planą, apie globalios ir lietuviškos Lietuvos ateities planą?

Esu įsitikinęs, kad galima...