Melo trumpos kojos II
“Lietuvos rytas” net raudonomis raidėmis šiandien trečiame puslapyje užrašė Kubiliaus citatą, kurios niekad nesu sakęs: “Tamsiųjų jėgų antpuolį aš pasitinku aukštai iškelta galva”.
Labiausiai šiai “citatai” artima mintis, kurią man pavyko rasti vakarykštėje savo kalboje yra ši: “Opozicijai, kurią valdanti dauguma tokiu būdu muša, per daug nuliūsti nėra dėl ko. Nuo balsavimo rezultatų nepriklausys ir mano esminės nuostatos”.
Kaip žmonėms sužinoti, kas vyksta iš tikrųjų, o ne laikraščių redaktorių galvose, juk spausdintu žodžiu vis dar šventai pasitikime?
Tame pat laikraščio straipsnyje užrašas po nuotrauka byloja, kad “A.Kubilius vakar lygino save su kenčiančiais Rusijos ir Kinijos kitaminčiais”. Mano pasakyta mintis buvo tokia: “Šalyse į Rytus nuo mūsų aritmetinė valdžios dauguma dažnai naudojama susidorojimui su opozicija. Į Vakarus nuo mūsų valdantiesiems dažniausiai užtenka išminties gerbti ir mažumos ar opozicijos teises”.
Kur yra ribos?
5 komentarai:
As norėčiau paklausti, kodėl daliai žurnalistų naudinga iškraipyti faktus, "užlenkiant" juos į sau naudingą pusę?
Kodėl jiems tai apsimoka, naudinga daryti?
Ar įmanoma atsekti bent jau kelias priežasčių priežastis ir jas eliminuoti?
Man kartais atdodo , kad Lietuvos valstybė priėjo ribą, kada demokratija atsimuša į "Nacionalinės medžioklės, žvejybos , pirties" įpatumus. Tada ji virsta Lietuvokratija- demokratijos klonu.
Šviesi ateitis tampa nuvalkiotu terminu, laisvės teikiami privalumai panaudojami bele kaip, kad ir pasidžiaugti, atsisėdus pievutėje, kaip kaimyno tvartas dega, arba, papletkinti iki nukritimo susiėmus pilvus, iškraipant faktus, kad tik linksmiau būtų, o jeigu tą istoriją dar ir parduoti pavyks, tai jau didvyris-ė, minios šauklys. Kaip gerbiamieji galvojate apie Lietuviškus nacionalinius melo, pavydo ir kitus cepelinus?
:)
mielam simui k. ir vytautui.
kaip tik apie tokius ziniasklaidos dalykus as ir kalbejau pries tai buvusiame komentare.
ir kas gi dabar is dienrascio skaitytoju pasakys, kad jis taip nesake?
taip ir suformuojama visuomenes nuomone apie tam tikrus valstybeje vykstancius procesus.
Kaip žmonėms sužinoti, kas vyksta iš tikrųjų, o ne laikraščių redaktorių galvose, juk spausdintu žodžiu vis dar šventai pasitikime?
Virsmo poreikis žiniasklaidoje ne mazesnis nei bet kurioje kitoje srityje. Ir jei tas virsmas nevyksta redaktoriu galvose, tai turekime vilties, kad pavyks to virsmo pasiekti skaitytoju galvose. Pirma, ko butina visiems išmokti – kritiskai vertinti spausdinta zodi, uzuot juo sventai pasitikėjus.
Pokycio uzkalkejusiose kai kuriu vyr. redaktoriu galvose nesitikiu. Tai laikyčiau tu zmoniu drama. Prie jos esame prisideje visi, kurie vienu ar kitu atveju noriai (smalsiai, tyliai, atsargiai, pikantiškai) skaiteme, ziurejome, t.y. vartojome ju zemo lygio produktus ir auginomes "magnatus". Tokiu produktu gausa pirmiausia irodo, kokie nepriekabus buvome ir kaip noriai vartojome (tebevartojame).
Manau, kad politikai prie sios dramos taip pat savaip yra prisideje. Pirmiausia toleruodami ar net skatindami zema lygi žiniasklaidoje pasireiskianti ju oponentu atžvilgiu, ir besipiktindami neteisybe ar nekokybe, palieciancia tik juos pacius.
Dabar tas lygis, tarkime, stebint „Lietuvos ryta“ jau pasiekes keista nuogybes - "laisvo elgesio" zodzio - riba. Bet gal tai i gera? Nuopolio akivaizdoje girdeti vis drasesniu kritisku balsu, nevyniojant i vata, be reveransu, be pataikavimo, kas bent jau paskatins vartojančias dabartines kartas susimastyti apie tikra sukio „visos jusu mintys“ prasme:)
Dar vidurinės mokyklos laikais mane įpratino iš pradžių spręsti lengvesnius uždavinius (klausimus), o tik po to imtis sunkesnių. Priešingu atveju per tas 45 min. galima ir nieko neužbaigti...
Taigi iš pradžių mėginau atsiliepti į simo k. vietom visai pagrįstas dejones ir atsakyti įžūliam jaunuoliui vytautui. Dabar eilės sulaukė gerokai įdomesni, nors ir paskubomis suformuluoti, roberto klausimai.
Jau turbūt keliolika metų girdime, kad žiniasklaida yra tokia, kokios nusipelnė ją vartojanti visuomenė. Tad kokia gi ta visuomenė, kurią tenkina dabartinė dienraščių ir TV informacija? Kokie gi tie skaitytojai,
kuriems vietoj „žvelgimo giliau“, t.y. bent elementarios analizės ir privalomo „abiejų pusių“ išklausymo reikia „skandalų”, susijusių su politikais ar šiaip labiau prakutusiais piliečiais? Sociologiniai tyrimai rodo, jog apie 20 proc. respondentų įsitikinę – tik jie asmeniškai atsakingi už savo gyvenimą. Vadinas
kiti 80 proc. dėl savo likimo kaltina visų pirma valdžią, „elitą“, svetimtaučius. Niekam tikęs elitas, vagianti valdžia, įtarini svetimtaučiai – kasdienis geistinas bulvarinės laikraštienos vartotojo penas. Niekas geriau už netikusią valdžią juk nepateisina savojo apsileidimo ir neveiklumo...
Turgaus spaudos ir TV vienintelis uždavinys – patenkinti skaitytoją ir žiūrovą. Dauguma ten dirbančių žmonių yra priversti arba pataikauti minios skoniui arba pakeisti profesiją. Liūdniausia, jog daugelis jokio profesinio diskomforto nejaučia.
Štai ir dienoraščio autoriaus manymu visas ribas peržengusios publikacijos kūrėjas, kuriam tvirtai prilipo Šūdbruverio pravardė, apie jokią pilietinę
atsakomybę nė nesusimąstė, o su malonumu gimdė eilinį
užsakytą „skandaliuką”.
Betgi tendencija akivaizdi: dienraščių tiražai zvimbdami krenta žemyn. Vis daugiau linkusių kritiškai
mąstyti nebeskaito lietuviškos periodinės spaudos ir atsisako
žiūrėti lietuviškas komercines TV.
Prieš keletą metų buvo galvojama: Ačiū Dievui, yra internetas ir jeigu jo
vartotojų skaičius ženkliai padidės, tai po kurio laiko sulauksime ir kitokios spaudos. Nė velnio: „laisvės teikiami privalumai“ ir čia „panaudojami bele kaip“, t.y. lygiai taip pat siekiama įtikti vartotojams.
Pritariu mk. Ko gero politiniai, ekonominiai, informacianiai pokyciai spartesni, nei pokyciai statistinio lietuvio vertybese, jo mentalitete.
Rašyti komentarą