Sąjūdžio istorija ir šiandiena
Šiandien dalyvavau Istorijos instituto ir "Baltųjų Lankų" išleistos "Sąjūdžio istorijos" pristatyme. Sakiau, kad šalia geros akademinės Sąjūdžio įvykių istorijos reikia dar ir Sąjūdžio laikų Didžiojo Tikėjimo istorijos.
Sąjūdis įsibėgėjo, kai buvo įveiktas netikėjimas. Netikėjimas, kad kas nors gali keistis. Netikėjimas, kad po geležine uždanga esančioje totalitarinėje imperijoje įmanomos permainos. Netikėjimas, kad gali prasidėti tikras tautos Sąjūdis.
Pirmiausia radosi kitoks, naujas kalbėjimas. Kalbėjimas paremtas tiesa. Necenzūruotas ir nevaržomas Tiesos žodis gimdė tikėjimą. Tikėjimą, kad melu ir prievarta grindžiama santvarka nėra amžina.Neveltui Sąjūdžio būstinėje ant durų kabėjo šventi žodžiai "Ir tiesa padarys Jus laisvus".
Paaiškėjo, kokią milžinišką galią sutelkiant tautą turi žiniasklaidos priemonės. Sąjūdžio žinios ir Atgimimo banga buvo tie ledlaužiai, kurie sutrupino ledinę netikėjimo sieną . Netikėjimas virto tikėjimu, o tikėjimas sujungė žmonių širdis ir protus kelyje į laisvę
Paradoksas, bet šiandieninėse visuomenės nuotaikose ir valdžios veiksmuose yra labai daug panašumų su dvidešimties metų senumo tikrove. Žmonės vėl nepasitiki valdžia ir netiki, kad ką nors būtų galima pakeisti.Lyg būtų 1987-ieji ar 1988-ųjų pradžia.
Kaip tais laikais - nacionalinis radijas ir televizija vėl tampa vien tik valdžios ruporu. Panorama vis labiau primena liūdnai pagarsėjusią tv laidą “kas geresnio premjere", o Nacionalinis Lietuvos radijas nuo šiandien tampa Nacionaliniu Paulausko radiju. Kaip pasakoja girdėjusieji, iš ryto per Nacionalinį radiją jau skambėjo tai, apie ką perspėjo V.Milaknis - už Aplinkos ministerijos pinigus A.Paulausko nusipirkta laida, kurią po to dar ir citavo visos žinių laidos.
Įžūlumas - kaip prieš dvidešimt metų. Netikėjimo, kad galima ką nors pakeisti, tiek pat kiek tada. Tuo metu tikėjimas prasidėjo nuo paprastų žodžių. Pradėkime...
4 komentarai:
Buvau tame pristatyme. Atsibodo klausyti, kai Jūratė Kiaupienė pradėjo graudent: štai Didžioioji Prancūzijos revoliucija aprašyta įvairiais požiūriais, o pas mus tik pirmą ir iš esmės vienintelį kartą rimčiau ir išsamiau istorikai ėmėsi nagrinėti kovas dėl Lietuvos valstybės atkūrimo. Kol kas į palyginti neseną reiškinį žiūrima iš esmės vienodai.
Bet po kurio laiko turbūt neišvengiamai rasis jei ne pačių E.Eismunto ir M.Burokevičiaus ir / ar jų gerbėjų publikacijos, tai jaunesnių autorių kitokio pobūdžio darbai.
Jie neišvengiamai persikels iš interneto komentarų į pirmuosius laikraščių puslapius, o po to ir į knygas. Dar blogiau, - neigiami Sąjūdžio darbų vertinimai jau palengva skverbiasi į smegenis, ir daugelis viską pamiršusių lengvai patiki, jog šiandieninėje Lietuvoje neįmanoma ką nors pakeisti.
Dabar kiek apie pačią knygą. Deja, reikėtų pritarti vakar šio dienoraščio autoriaus išsakytiems priekaištams: apstu „geopolitikos“, visokiausių smulkmenėlių, beveik nėra Sąjūdžio kasdienybės. Ne žmonės vaizduojami, o citatos. Aišku, nereikėjo šnekėt: „buvau sąjūdininkas žaliaraištis, o štai dabar – Tėvynės sąjungos / Lietuvos krikdemų pirmininkas. Nors kita vertus rengėjai patys išprovokavo, kai pavadino antros kartos Sąjūdžio veikėju.
Akivaizdu, Sąjūdyje buvo ne visi, kiti (turbūt dauguma) stovėjo pakelėje ir stebėjo, kas iš to išeis.
Štai pirma pasitaikiusi knygutė „Jūs klausėte? Atsakome“. Pasirašyta spaudai 1988-05-06:
„Vakaruose daug kalbama apie 1940-1941 m. Lietuvos gyventojų deportacijas. Kaip buvo iš tikrųjų?
Nors socialistinė revoliucija Lietuvoje 1940 m. laimėjo taikiai, tačiau klasių kovos išvengti nepavyko, nes socializmo kūrimas sukėlė piktą nuverstųjų išnaudotojų pasipriešinimą.“(p.52}.
Nesuprantu, kiek galima gyventi praeitimi... tada buvo anas, trečias, vienaip ir kitai, ir dabar yra taip, kaip tada...Vienais aspektais dabar yra taip, kaip ir betkuriuo žmonijos egzistavimo metu, priklausomai nuo to, kokius aspektus dabarties ir praeities palyginimui iš dabarties ir praeitis pasirinksim.
Štai yra problemos, tai ir galvokim kaip jas spręsti, imkimės konkrečių veiksmų, bet ne, matot demokratiškai pasikrikštijusiems konservatoriams mieliau patinka grežiotis į praeitį, kažkokių paralelių ieškot. Realiai tai yra delsimas, nes toks paralelių ieškojimas nieko realiai nekeičia. Laukiu konkretesnių veiksmų iš KD-TS.
Brangus Andriau,
Ar smagiai jaučiasi jūsų frakcija, kartu su Darbo partijos ir Pakso frakcijomis balsuodama už tai, kad amžius, seksualinė orientacija ir NEGALIA būtų išmesti iš nuo diskriminacijos saugančio įstatymo? Kuriate stiprią visuomenę? Integruojate Europines vertybes? Tebemanote, kad žmonės iš Lietuvos išvažiuoja dėl mažų atlyginimų?
Rašyti komentarą