Jauna demokratija
Prieš porą dienų kalbėjau apie mūsų jaunos demokratijos bėdas. Demokratija yra valstybės gyvenimo instrumentas, kuris gali ir aprūdyti, ir atšipti.
Atrodo, kad Lietuvoje esame įsitikinę, jog mūsų demokratija yra tiesiog tobula, nes neturime cenzūros, rengiame rinkimus, veikia teismai ir t.t. Iš tiesų jeigu palyginame save su kaimynine Baltarusija ar Rusija, tai gali pasirodyti, kad mūsų demokratija yra tiesiog puiki. Tačiau jeigu palygini save su Vokietija, Britanija ar Airija, - tai akivaizdu, kad su mūsų demokratija ne viskas yra tvarkoje.
Turime daug teisingų demokratijos iškabų, tačiau po tomis iškabomis turinys dažnai yra ganėtinai seklus ir prastas. Demokratijos institucijų turinį sukuria ne iškabos, o visuomenės politinė ir pilietinė kultūra. Kaip čia neprisiminti puikios R.Putnam knygelės "Kad demokratija gyvuotų"(jeigu taip vadinasi), kur puikiai parodyta, kad demokratijos kokybę lemia ne tiek institucijos, kiek "minkštosios" (soft) vertybės: socialinis kapitalas, visuomenės asociatyvumas, bendruomeniškumas, pasitikėjimo kultūra. Pagal Putnam'ą tai ir lemia milžiniškus skirtumus tarp šiaurės ir pietų Italijų, ne tik tame kaip skirtingai funkcionuoja demokratija šiuose regionuose, bet ir tai kaip skirtingai veikia tų regionų ekonomikos - pietūs skursta, šiaurė klesti.
Su Rasa savaitei atvažiavome į Palangą, kur vyks tradicinė Rasos ir Bronės globojama Nacionalinė Moksleivių Akademija. Vakar spėjau sudalyvauti Tėvynės Sąjungos Klaipėdos regiono vadybininkės Agnės suorganizuotame puikiame visos Žemaitijos jaunųjų politikų konkurso finaliniame etape. Jauni gimnazistai buvo puikūs. Su Landsbergiu negalėjome atsidžiaugti kai kurių iš jų oratorystės talentu. Laimėtojai su mokytojais važiuos į Briuselį. Visus kitus pakvietėme dviem dienoms į Vilnių- "dvi dienos su Seimo nariu". Akivaizdu viena, - kai ši karta imsis realizuoti demokratiją Lietuvoje, demokratija taps žymiai sveikesne.
Bet tai nereiškia, kad iki to laiko galime sėdėti rankas sudėję ir tikėtis, kad mūsų demokratijos ligos savaime praeis. Apie tai prieš porą dienų ir kalbėjau.
Palangoje pradėjau skaityti puikią įžymiojo Francis Fukuyama knygą "The great disruption". Nuo pirmų puslapių "užkabina". Pagrindinė tezė - įvykęs lūžis pereinant iš industrinės į informacinę visuomenę reiškia tokį pat didžiulį pasikeitimą esminėse visuomenės vertybėse, socialinio kapitalo ir demokratinių institucijų funkcionavime, lūžis panašus į tą, kokį civilizacija matė, kai agrarinę visuomenę pakeitė industrinė visuomenė. Iš čia ir visos šių laikų "kultūrinės revoliucijos", tradicinių moralinių vertybių devalvacija, pasitikėjimo demokratinėmis institucijomis smukimas ir t.t. Bet Fukuyama žada, kad jau matosi požymiai naujos socialinės tvarkos ir sugyvenimo. Kokie, - sužinosiu perskaitęs...
Lietuva, šalia to, kad kartu su visu globaliu pasauliu neria į postindustrinę erą, su visais jos "great disruption", per paskutinius dvidešimt metų pergyveno ir savas tris gilias "revoliucijas": sugrįžimo į demokratiją, sugrįžimo į rinkos ekonomiką, ir demografinę (šeimos silpnėjimas, gimstamumo kritimas).
Gyvename įdomiais laikais. Viskas keičiasi. Tiesiog nespėji pasenti. Gal mūsų demokratijai yra lemta amžinai būti "jauna demokratija". Nežinau, ar tai yra privalumas.
2 komentarai:
Kalbos gražios, protingos, bet kokie Jūsų darbai?Beje jeigu dėl kažin kokių priežasčių neatsakinėjate į mano komentarus, tai mane skatina dar dažniau užsukti čia ir visiems žmonėms parodyti koks Jūs esat veidmainis.Jūsų pačio partijoje nėra demokratijos, tai kaip įgyvendinsite demokratines idėjas būdami vyriausybėje, beje kai dalyvavote Dzūkijoje padėkos renginiuose po rinkimų į seimą, rankas spaudėte ir dėkojote ir tiems seniūnams už darbą rinkimų metu, kurie gąsdino žmones, darė psichologinį spaudimą, kad šie balsuotų už Čilinską?Tai čia demokratija?Jūs puikiai žinot, kad aš kalbu tiesą ir nieko neišsigalvojau.
IMHO, vadinamasis informacinės visuomenės etapas gali būti toks trumpas, kad net nebus kur aiškiai sudėti rėmus.
Sakyčiau, kad kitas etapas yra dar vienas žingsnis toliau - ne tik informacinė visuomenė, bet ir moralinė / etinė visuomenė.
T.y. bus svarbu ne tik pati informacijos sklaida (aš tai vadinu svarbiausiu infromacinės visuomenės bruožu), bet ir kaip mes patys naudojame tą informaciją, kokia kryptimi ją naudojame.
Konkretūs rodikliai, kurie rodo jau dabar vis labiau ryškėjantį dėmesį į moralę ir etiką : tai įvairūs lyderystės mokymai, emocinė inteligencija, konfliktų sprendimo ir kitokie mokymai.
Pastebėčiau, kad šitie mokymai dabar labai smarkiai populiarėja, kas rodo tam tikrą kryptį.
Taip pat įmonės ne tik kad įsteigia personalo skyrius, bet plečiasi personalo skyriaus funkcijos - į darbutojus pradedame žiūrėti ne tik su chronometru rankoje ir darbų sąrašu rankoje, bet ir žvelgiama į įmonės kultūrinį klimatą. Įmonės personalo skyriaus darbuotojai vis daugiau dėmesio skiria išlaikyti žmonėms, nes žmonių kaita kainuoja brangiau, nei išlaikyti tuos pačius žmones.
O kaip išlaikysi žmones? Žmones išlaikysi tik suteikdamas jiems tai, ko jie trokšta. Bazinius poreikius mūsų visuomenė tenkina tikrai puikiai (nekalbant apie dar labiau išsivysčiusias šalis), dabar atėjo laikas asmeniškesniems dalykams. Kaip rašė psichologė psichoterapeutė Auštra Girškonytė (L Rytas 2007 11 13) - "Artimas ryšys su kitu - tvirčiausias gyvenimo turėklas"
Rašyti komentarą