Škac, mirtie, visados škac....
Vakar skrisdamas iš Briuselio sutikau Loretą. Seniai nemačiau, todėl kalbėjomės apie gyvenimo pokyčius. Visiškai netikėtai išgirdau, kad Loreta skrenda į savo vyro laidotuves.
Šiandien paaiškėjo, kad Vaidos seseriai yra visiškai blogai. Operacija vilčių nesuteikė...
Pastaruoju metu mirčių aplinkui yra paprasčiausiai per daug. Galbūt kai peržengi penkiasdešimtmetį, tai turi tapti gyvenimo norma. Bet vis tiek su tuo negali susitaikyti. Todėl ir norisi sakyti, - škac, mirtie, visados škac...
2 komentarai:
Tinkamas momentas susimastyti, ar tik ne mes patys ir pagreitinam savo ir artimuju mirti, didvyriskai "kovodami" su isivaizduojamom problemom ir nepastebedami realybes
... ir kad kiekvienas kategoriskumas yra nesuprastas melas, kuris zudo mus visus (jei ne fiziskai, tai bent moraliskai)
... ir kad visos pasaulio religijos moke myleti vienas kita, neskirstant nieko i "savus" ir "svetimus"
... ir kad bet kokia "politine" veikla yra amorali, nes skirtso i "savus" ir "svetimus", ir remiasi salta logika, diktuojancia neatlaiduma ir isskaiciavima
... ir kad visa tai primena paprasciausia reketavima - isgasdink ir pasiulyk sprendima (aisku uz mokescius)
... ir kad tie filosofai ir ekonimistai, kurie siule humaniskesne "mazo reketavimo" sistema (Bakunin, Jefferson, Paine, Mises, Browne, ...) - buvo isjuokti ir pamirsti, ir gerb. Kubilius nei vieno is ju neskaite
Rašyti komentarą