Ir "Economist" už tvirtą šeimą
Beskraidydamas į Gruziją ir atgal, pavarčiau paskutinį "Economist". Kaip sako vaikai - esu "apakęs" nuo to ką perskaičiau. Liberalusis "Economist" išspausdino didelį apžvalginį straipsnį ("The frayed knot"), kuriame nuosekliai pagrindžia, kodėl tvirta tradicinė šeima yra žymiai vertingesnė už visokias partnerystes ar vienišą gyvenimą. Tiesiog konservatorių rinkiminė programa išdėstyta. Ir kai tai dėsto ne koks nors neokonservatorių Heritage fondas, o liberalusis "Economist" - tikrai nuostabu. O teiginiai labai paprasti: nori gyventi labiau pasiturimai - kurk šeimą; nori, kad vaikai užaugę mokėtų gyventi - augink juos šeimoje; tėvų partnerystė vaikams nepakeičia tėvų santuokos. Ir dar daug kitų dalykų, įrodančių tradicinės šeimos svarbą. Taigi, ypač liberalai - skaitykite "Economist".
8 komentarai:
Kuo daugiau skaitau gerb. Kubiliaus straipsniukus, tuo labiau nusiviliu. Kad ir si kova uz "tvirta seima"... Valstybininkas turi ne kovoti uz kazkokias "specialias vertybes" (automatiskai numenkinant kitas vertybes, kuriu nesugeba izvelgti ar ivardinti), bet paprasciausiai tarnauti zmonemis, suteikiant jiems kuo daugiau pasirinkimu. Zmones patys pasirinks, kas jiems vertinga, nes laime apibreziama daugeliu vertybiu. Kova uz “seima” yra nukreipta pries “zmogu”, kuris iesko gyvenimo prasmes ir nori nepriklausomai pasirinkti savo verybes. Galu gale, reikia myleti visus, o ne tik savo seima. Taciau gerb. Kubilius – kaip ir daugumas kitu “politiku” - negali "nekovoti”, nes vis kazko bijo ir mano, kad kiti uz juos kvailesni - nors butent "kova" ir yra visu nelaimiu priezastis. Kaip karas neatnesa taikos, taip ir kova neatnesa laimes. Taigi, gaunam tautologija, puikiai aprasyta G. Orwelio romanuose ("1984" - taika = karas) ir H. Browne ("Why Government Doesn't Work" - valstybes kova uz bet kokias vertybes visada atnesa priesinga rezultata). Galiu lazintis, kad gerb. Kubilius neskaite nei vieno is siu kuriniu. Dar galiu lazintis, kad jis nesigaudo T. Jeffersono ir T. Paine darbuose (nesnekant jau apie Bakunina), o taippat nesupranta, kas yra Krikscioniskos vertybes. Antraip nekeltu “seimos vertybiu” auksciau uz paprasta humaniskuma, nesiektu draudimo abejoti (kad ir Stalinizmo setoniskumu), nesivadovautu baimes principu (taip brukamu visu tu interneto svetainiu, kurias sakosi skaitas)
Sveiki,
'opinionui' siūlyčiau atidžiai paskaityti straipsniuką, kurį aprašo p.Kubilius. mano supratimu jame išdėstyta ir statistiškai įrodoma mintis, kad vieni dalykai yra geresni už kitus. sakyčiau be jokių gražių krikščioniškų vertybių, o grynai apie statistiką ir apie pinigus.
Mintis tik tokia - pilnose šeimose vaikai auga pasiturinčiau ir pasiekia daugiau ir patys kuria pilnas šeimas, palyginus su nepilnom.
Tokiu atveju, mano supratimu, kiekvieno normalaus politiko išsikeliamas klausimas ir turi būti - 'ką daryti'?
Juk kai politikai sugalvoja, kad kokį nors smulkų verslą reikia skatinti, tai paima ir skatina. Arba, sunkesnis uždavinys, patriotizmas. Nelaukia, kol žmonės susipras, kad tas smulkus verslas yra gerai ir patys ims daryti. Taigi politikams manau turi būti natūralu užsiimti tuo, kad skatintų pozityvų elgesį o ne negatyvų.
visa esmė, kokiomis priemonėmis tos nuostatos įgyvendinamos / brukamos ar pan., manau iš čia 'opiniono' nerimas ir kyla.
Ir vėl turiu diskutuoti su "opinion".
Niekada nesutiksiu, kad valstybė ir politika turi būti visiškai neutrali vertybių atžvilgiu. Teiginys, kad "valstybininkas turi ne kovoti už kažkokias 'specialias vertybes', ..., bet paprasčiausiai tarnauti žmonėms, sutekiant jiems kuo daugiau pasirinkimų.Zmones patys pasirinks, kas jiems vertinga, nes laime apibreziama daugeliu vertybiu." yra gražus teiginys, bet mano įsitikinimu neteisingas. Nes taip išeitų, kad valstybė turi sudaryti galimybę ir vogti, o patys žmonės pasirinks ar jie nori vogti, ar ne.
Akivaizdu, kad valstybės ir visuomenės gyvenime yra dalykų ("vertybių"), kurias valstybė privalo ginti. Yra dalykų, kur valstybė turi žmonėms parodyti, kad jų elgesys gali būti kalidingas, gali skaudžiai paliesti jų vaikų gyvenimą. Apie tai ir yra "Economist" straipsnis, kurį ir raginu paskaityti.
atvirai sakant, siek tiek pasimeciau, pamaciusi toki Ekonomisto straipsnio apibudinima. Skaiciau ta straipsni pries pora savaiciu ir neradau ne vienos minties, kuria Kubilius teigia ten esant. Tad teko permesti akimis ji dar karta:) Straipsnis yra apie konservatores parasyta knyga, taip pat kitu mokslininku apdorota statistika, remiantis tyrimais, atliktais Amerikoje. Man rodos, jau vien siu faktu pakanka tam, kad nedaryt apibendrinanciu isvadu apie the Economist nuomone, ir juolab apie "vertybes". ir juolab Europai. ir visiskai sutinku su opinion nuomone; kiek tenka klausytis konservatoriu, jus gan atvirai diskriminuojat ir netoleruojat tu zmoniu, kurie pasirenka ne valstybes reguliuojama santuoka, ar nesusiraukia isgirde Rusijos pavadinima, o iesko gyvenime savo vertybiu. ir ne nusikaltimu nedarymu jus tai pateisinat, o krikscioniskumo prievartiniu primetimu visai Lietuvai.
Andriau,
Pirmiausia, linkiu TS sugebėti taip atvirai priimti ir nagrinėti įvairias nuomones, kaip tai daro jūsų "liberalusis" Economist. Straipsnyje nė užuominos apie tai, kad kažkas "puola tradicines liberaliąsias vertybes". Gal todėl taip gera skaityti?
Mano nuomone, Economist straipsnis iš esmės skirtas išsilavinimo svarbai. Ne deklaratyviai žinių ekonomikai, o idėjai, kad žmogui bendrauti su kitu žmogumi reikalingos žinios ir įgūdžiai - įgyjami arba šeimos rate, arba už jo. Pavyzdžiui, kursuose, už kuriuos sumoka JAV gynybos departamentas.
Sunku čia rasti ką nors bendro su programa partijos, kurios sąrašo nr. 9 viešai protestuoja prieš Lyčių lygybės institutą, o sąrašo dauguma - ir apskritai kyla į kryžiaus žygius prieš intymaus gyvenimo švietimą remiantis kitais, nei katekizmas, šaltiniais.
Nori nenori lenda į galvą prisiminimai apie krikščionį demokratą Marijampolės vicemerą. Panašu, kad tiek krikdemų, tiek ir konservatorių programinis patarimas nuo smurto kenčiančioms šeimoms, būtų grįstas tradiciškai krikščioniškomis vertybėmis: nepraleisti progos patylėti.
Susidaro vaizdas, kad su kai kuriais komentatoriais skaitėme skirtingus straipsnius. Arba tuos pačius teiginius suvokiame visiškai skirtingai.
Matau vienintelį kelią - straipsnį išversti, jo santrauką paskelbti bent keliuose internetiniuose plačiai skaitomuose dienraščiuose. Ir taip pradėti plačią diskusiją dėl požiūrio į šeimą ir šeimos politiką. Pažadu prie to dar paskelbti keletą nuorodų į Heritage fondo ar Acton Institute geriausius tekstus konservatyvios šeimos politikos Amerikoje klausimais. Tokią politiką per paskutinius dešimtmečius įgyvendino ne tik neokonservatorius G.W.Bush, bet ir demokratas/liberalas B.Clinton. To rezultatai aprašyti ir minėtame Economist straipsnyje.Nežinau, kodėl tai kas sėkmingai įgyvendinama Amerikoje, negali būti įgyvendinama Europoje, ar bent Lietuvoje.
Gerb. Rzyliui – Jusu teiginys, kad “kazkas buvo statistikai irodyda” yra pacio nesusipratimas. Pirma, straipsnis sukelia ivairiopas nuomones, statistiskai paneigiancias “statistinio irodymo” egzistavima. Antra, “statistiskai” irodyti negalima nieko, nebent “statistinio vidurkio egzistavima” (kojos sala, galva syla, bet vidutine temperatura gera – “egzistuoja melas, didelis melas, ir statistika”). Trecia, ka nors “irodyti” bet kokias metodais isvis neimanoma – net ir matematiskai (prisiminkime Goedelio neapibreztumo teorema – bet kokia sistema yra nepilna – ir bet kokiai logikai visada galima priespastatyti “aukstesne meta-logika”, paneigiancia zemesnes logikos irodymus). Kitaip tariant, kategoriski terminai (kaip “irodymas” ar “faktai”) veda prie apgaules
Gerb. Kubiliui – Dekoju uz Jusu komentara, bet paziurekim, ka Jus teigiate.
1) “Niekada nesutiksiu, kad valstybė ir politika turi būti visiškai neutrali vertybių atžvilgiu” – viskas priklauso nuo tu “vertybiu”. Jeigu Jusu vertybe yra “prasigyventi, begasdinant priesais”, tai Jus pats esate didziausias priesas visiems kitiems. Zr. Sun Czu “The Art of War” – priesas ne tas, kuris galingas, bet tas, kuris siekia galios ivairiais bauginimais
2) “Nes taip išeitų, kad valstybė turi sudaryti galimybę ir vogti, o patys žmonės pasirinks ar jie nori vogti, ar ne” – pradekim nuo to, kad galimybe vogti sukure (ir pletoja) ne kas kitas kaip pati valstybe. Valstybe gi nedraudzia vogti “aplamai” – tik “nelegaliai”, t.y. “pazeidziant istatymus” (kuriuos pati ir sugalvoja – todel ir juristo profesija tokia paklausi). Valstybe skatina “legalias” vagystes, nes vadovaujasi “demokratiniu” principu “stipresnis = teisesnis” (sugalvok, kaip apeiti istatumus, ir vok i valias – kas visada imanoma, nes egzistuopa Goedelio teorema ir baime “prazuti”). Valstybe nekovoja su “vagimis”, o tik diferencijuoja i “savus” ir “svetimus”
3) “Rusijos gresme yra akivaizdi” – cia is Jusu praeito komentaro, i kuri nebuvau atsakes, bet kuris labia koreliuoja su sia tema, nes remiasi bauginimais. Prisiminkime, kad egzistuoja tik dvi Pasaulio filosofijos, neapsirasancios jokiomis priesybiu vienybiu teorijomis – (1) “tikek vienas kitu” (reklamuota visu Pasaulio religiju, isskyrus “modernaus judaizmo” ir satanizmo) ir (2) “bijok vienas kito” (Mozes rastai ir velesni “judeju isskirtinumo pasekejai” – "pray for the welfare of the government, for, without the fear of it, people will swallow one another alive" – skaldyk ir valdyk)
Reziume –Jusu komentarai gristi baimes filosofija, apsaugancia nuo “mazu nelaimiu”, bet garantuojanciu “dideles nelaimes” (aisku “gerio vardan” – kaip visos blogybes ir buvo pradetos). Saugumas auksciau gyvenima. Taip bijome “pragaro”, kad jame ir gyvenam
Imetu pora Ekonomisto skaitytoju komentaru ta pacia tema:
Letters
A family type
(From The Economist print edition Jun 14th 2007)
SIR – It does a disservice to most divorced parents to perpetuate the myth that after divorce one parent generally raises the children alone (" The frayed knot", May 26th). In my experience, both divorced parents generally love their children and share responsibility for and time with their kids equally. There is usually also the added security of substantial transfers of child and/or spouse support payments. Many divorced parents are decent, caring people who respond to the crisis of divorce by working even harder to do their best for their children.
Michael McClelland
Cardiff, California
SIR – I was surprised at your tacit support for government intrusion into people's lives in order to promote marriage. One such bureaucrat's budget was "tiny: $100m a year". What happened to the tradition of liberalism? Since when is $100m for social-engineering projects ever justified?
Jeffery Zhang
New York
SIR – It is a commonly stated argument that children brought up within a marriage achieve more than those who are not. In supporting this conclusion you may just as well compare the success of children brought up in relationships where the father drives a luxury saloon with those from relationships where the father drives an old wreck. I know you'd agree that this would not justify subsidising the purchase of more expensive cars by the state. I would suggest that what really matters is how long and stable a relationship between the parents is—not whether the relationship is certified in some way.
Ian Barton
London
SIR – Marriage is "a wealth-generating institution"? I can only assume you have not had the opportunity of meeting my wife.
Ian Dane
Walton-on-Thames, Surrey
http://www.economist.com/opinion/displaystory.cfm?story_id=9333364
Rašyti komentarą