2007-10-29

Kelios paskutinės dienos

Paskutines kelias dienas nebuvo progų prisėsti prie kompiuterio. Taigi kelių paskutinių dienų įspūdžiai.

Šeštadienį per pietus grįžau iš Juodkalnijos. Juodkalnija įdomi ir nauja šalis. Konferencija vyko Budvos kurorte, kuris po gero dešimtmečio matyt bus vienas iš populiariausių Adrijos pakrantėje. Dabar dar akivaizdžiai trūksta investicijų. Kodėl serbai leido Juodkalnijai taikiai atsiskirti, bet to paties neleidžia Kosovui, patys serbai man negalėjo paaiškinti.

Grįžęs beveik tiesiai iš lėktuvo vykau į Alytų padėkoti Tėvynės Sąjungos skyriams už sėkmingą darbą rinkimų kampanijos metu. Gražus vakarėlis.

Vakar dviračiu numyniau 80 km - iš Vilniaus per Šumską į Medininkus ir atgal į Vilnių senuoju Minsko keliu. Kaip nebūtų keista, atgal myniau pavėjui. Paprastai būna atvirkščiai...

Šiandien spaudos konferencijoje turėjau progą kritiškai įvertinti keletą paskutinio laikotarpio charakteringų epizodų: eilines keistas Premjero iniciatyvas mokesčių klausimu, kaip valdininkai torpeduoja partijų sutartą aukštojo mokslo reformą, kaip viešiesiems ryšiams skirta kovos su korupcija imitacija atneš dar daugiau neskaidrumo ir kaip "valstybininkai" užvaldė VSD. Plačiau čia...

2007-10-24

Europos, Lenkijos ir mūsų permainos

Šiandien išskrendu kelioms dienoms į didelę konferenciją Juodkalnijoje. Balkanams reikia mūsų patirties. Mums reikia geresnio suvokimo kas ten vyksta ir supratimo, kuo galime būti naudingi. Esu įsitikinęs, kad kaip ir mūsų regione, taip ir Vakarų Balkanuose stabilumą gali garantuoti tik sparti šio regiono narystė Europos Sąjungoje. Atrodo, kad ta ima suprasti ir Briuselis. Taigi galima tikėtis, kad per sekančius dešimt metų Vakarų Balkanai su visais serbais, juodkalniečiais ir albanais bus arba ES viduje arba labai netoli to. Taigi važiuoju artimiau susipažinti su būsimais partneriais Europos Sąjungoje.

Lenkijoje didelės permainos. Jau rašiau, kad Kačinskių antieuropietiškus konservatorius keičia Tusko proeuropietiški konservatoriai. Net linksma, kiek aistrų tarp lietuviškųjų vadinamųjų liberalų sukėlė mano paskelbta informacija, kad Piliečių Platforma, kaip ir mes, yra europietiškos konservatorių šeimos nariai. Reikės perduoti Europos Liaudies Partijos vicepirmininkui J. Saryusz-Wolsky iš Piliečių Platformos (gal būt net ir būsimam Lenkijos Užsienio Reikalų ministrui), kad Lietuvoje juos atkakliai vadina liberalais.

Tiesą sakant, linkint sėkmės Tuskui, neramu kaip jiems seksis. Neramina, kai kurie pirmieji pareiškimai dėl siekių nedelsiant gerinti santykius su Rusija ir atšaldyti santykius su JAV.

Atsakant į kai kurių šio blogo komentatorių nuogąstavimus dėl mūsų santykių su lenkais, noriu pasakyti, kad visiškai sutinku su V.Laučiaus komentaru apie unijos su Lenkija poreikį, paskelbtu "alfoje". Gal išskyrus tik unijos tikslą. Mums unija reikalinga ir vardan permainų Lietuvoje. Politikos, dvasios, mentaliteto unija - taip, bet ne daugiau...

2007-10-22

Du rinkimai

Šiandien tradicinėje spaudos konferencijoje dviejų svarbių rinkimų rezultatus: K.Čilinsko pergalė Alytaus rajone nudžiugino, "Piliečių platformos" Lenkijoje - per daug nenuliūdino (bent kol kas). Plačiau čia..

2007-10-20

Landsbergiui - 75

Paskutinių dienų karuselėje nebuvo kada net stabtelėti prie dienoraščio. Taip prabėgo ir spalio 18-oji - Landsbergio jubiliejus. Rytoj tai paminėsime filharmonijoje.

Tiesą sakant, gal ir gerai, kad šia proga nieko nespėjau parašyti į dienoraštį. Nes geriau už R.Grinevičiūtę ("alfa" puslapyje) būtų sunku parašyti. Landsbergis yra Landsbergis - reiškinys ryškiai didesnis už mūsų kasdienybę. Tame tarpe - ir už man0 skeptišką požiūrį į Grinevičiūtę.

2007-10-17

Šiandienos rezervistai

Šiandien Seime pristačiau KGB rezervistų veiklos ribojimo įstatymo projektą. Kažkas salėje paklausė, kiek tų rezervistų buvo. Sakiau, kad nelabai žinau, nes netyrinėjau, tačiau atrodo kad apie tūkstantį tokių buvo. Iš tiesų kyla teisėtas klausimas, kiek šiandieninis Kremlius sau lojalių senų ir naujų "rezervistų" turi Lietuvoje?

2007-10-15

Apie 2008 metų biudžetą

Rytoj Vyriausybė Seime pateiks kitų metų biudžetą. Tik šiandien gavome jo pristatymui skirtą informaciją. Tik dalį spėjau atidžiau peržiūrėti. Ta proga norisi užduoti keletą klausimų:

Ar tikrai biudžetas yra “rekordiškai didelis” ir ar tikrai biudžetas yra “socialiai orientuotas”?

Keista - socialdemokratai per 7 savo buvimo valdžioje metus nesugalvojo jokių naujų terminų biudžeto pristatymui. Kiekvienais metais biudžetas yra pristatomas, naudojant tas pačias klišes: tariamai, biudžetas yra rekordiškai didelis ir tariamai, biudžetas yra socialiai orientuotas.

Dėl “rekordinio dydžio”: Būtų keista, jeigu ekonomikai augant po 7-8 procentus, ir radikaliai nemažinant mokesčių, nacionalinis biudžetas staiga imtų ir sumažėtų. Biudžeto pajamų augimą, esant tai pačiai mokestinei sistemai, sąlygoja BVP augimo ir infliacijos dydžiai. Tai kam kiekvienais metais girtis biudžeto rekordiškumu?

Ar biudžeto augimas neturėtų būti didesnis, nei suplanuotas?

Stebina tai, kad Finansų ministerija planuoja kitiems metams staigų ekonomikos augimo tempų mažėjimą: nuo šių metų 8.6 proc. iki 5.3 proc. Iš kitos pusės, stebina ir Finansų ministerijos ramus požiūris į infliaciją: 2008 m. infliacijos prieaugis pagal Finansų ministeriją bus visai nedidelis: infliacija 2007 m.- 5.1 proc.; infliacija 2008 m. – 5.6 proc. Žinant, kad Lietuvos makroekonominiai procesai dažniausiai tiksliai, bet su metų pavėlavimu atkartoja mūsų kaimynų latvių ir estų procesus, o Latvijoje šiuo metu infliacija jau siekia daugiau nei 10 proc., sunku paaiškinti kodėl Finansų ministerija planuoja tik tokią žemą infliaciją Lietuvoje 2008 metais.

Reikia prisiminti, kad sumažinus BVP augimo ir infliacijos prognozes tenka mažinti ir nacionalinio biudžeto pajamų prognozes. Ar nėra taip, kad Finansų ministerija ir Vyriausybė artėjant rinkimams norėtų turėti surenkamų pajamų daugiau nei buvo suplanuota tam, kad prieš rinkimus galėtų kai kurias grupes pamaloninti perskirstomu biudžetu.

Ar nestebuklingas pajamų iš PVM augimas?

Nors kyla įtarimų, kad Finansų ministerija suplanavo sumažintą mokesčių surinkimo planą, tačiau iš kai kurių mokesčių planuojamas pajamų prieaugis verčia stebėtis . Štai pavyzdžiui iš PVM mokesčių 2008 metais ruošiamasi surinkti 1.43 karto daugiau pajamų nei 2007 m. Tokio PVM pajamų prieaugio nėra buvę nuo pat 2004 metų. Tai ką reiškia toks prieaugis? Iš ko jis bus pasiektas.

Ar biudžetas tikrai yra “socialiai orientuotas”?

Biudžetas yra orientuotas į ministrę Blinkevičiūtę, bet ne socialiai orientuotas. Tokios svarbios socialinės sritys , kaip sveikatos apsauga ar švietimas gaus santykinai mažesnį finansavimą, matuojant procentais nuo viso biudžeto, nei gavo 2007 metais: švietimas – 21.2 proc (2007) ir 18.9 proc (2008) /past. 2004 m buvo 25.0 proc./; sveikatos apsauga – 6.1 proc (2007) ir 5.6 proc (2008). Santykinai auga tik išlaidos viešajai tvarkai, ekonomikai, aplinkos apsaugai ir socialinei apsaugai. Atrodo, kad valstybės biudžeto orientaciją lemia ES lėšų įsisavinimo poreikiai, ir tam reikalingo nacionalinio kofinansavimo skyrimas, o ne koks nors suvokimas kas yra aktualiausios mūsų visuomenės gyvenimo problemos.

Ką reiškia ministro Šadžiaus vieši pareiškimai, kad Tėvynės Sąjungos parama biudžeto priėmimui nėra reikalinga, nes jie tokios ir nesitiki?

Taigi su biudžetu viena iš didžiausių intrigų - tai su kieno parama tokį biudžetą Vyriausybė ruošiasi Seime patvirtinti? O gal sąmoningai siekia to, kad jis būtų nepatvirtintas?

Kaip aš tapau teroristu

Šiandien spaudos konferencijoje turėjau progą aptarti tą faktą, kaip ir kodėl tapau teroristu. Lygiai kaip ir tai, kodėl Lietuvai reikalinga Dešinioji Alternatyva.

2007-10-12

Lietuvos ir Europos finansai

Šiandien Kirkilas eilinį kartą išsižadėjo savo viešai dėstytų pasvarstymų apie valstybės finansus ir mokesčius. Jau net ir nebejuokinga. Lietuva suktuku neria į infliacijos spiralę ir turi tik tokį valdžios gebėjimą tvarkyti valstybės finansus kad jau nebėra ir ką bekalbėti. Net ir juoktis ar šaipytis nebesinori. Šiandien "Verslo žiniose" vienas tarptautinis ekspertas įtikinamai išaiškino apie lito devalvavimo perspektyvą. Tuo tarpu finansų ministras viešai kalba apie tai, kad mūsų, konservatorių, biudžeto priėmimui nereikia...Kažkaip vis labiau kvepia didele krize - ir ne tik politine, bet ir valstybės finansų.

Šiandien Prezidentūroje vyko seminaras apie Europos biudžeto politikos peržiūrą. Kaip visada D. Grybauskaitė, pristatydama savo parengtą pertvarkos planą, buvo griežta ir tiksli. Tuo tarpu ministras Šadžius, kaip pats sakė - "filosofavo" ir pristatė tik tokios pertvarkos svarstymų Lietuvoje planą, tai yra tik datas, kada ir kas bus svarstoma.

Turėjau progą kandžiai paklausti, kodėl ministras kalba tik apie "svarstymų procesą", o nieko nepasako apie svarstymų objektą, tai yra nieko nepasako, kokios pozicijos šios pertvarkos atžvilgiu Lietuva laikysis. Sakiau, kad klausimai, kur Lietuva privalės turėti savo poziciją jau šiandien yra visiškai aiškūs: pirma, tai ES biudžeto dydis - ar Lietuva išdrįs ryžtingai pasisakyti už didesnį ES biudžetą; antra, ar Lietuva parems Komisijos norą iš esmės peržiūrėti Bendrosios Žemės Politikos (CAP) finansavimą, visų pirma jį ryžtingai mažinant; ir trečia, ar Lietuva žino, kokias naujas ES politikas reikėtų stipriau finansuoti.

Atsakymų į paprastus klausimus neišgirdau. Išgirdau tik atsakymą, kad Vyriausybė savo poziciją formuluos tik pavasarį. Kitaip sakant - tik po to, kai savo poziciją suformuos didžiosios Vokietija, Prancūzija, Didžioji Britanija. O tada mes žiūrėsime prie ko prisiderinti. Savarankiškai mąstyti bijome arba nebemokame.

Tokiame fone Grybauskaitė atrodo visai neblogai...

Europinės mūsų energetikos perspektyvos

Vakar didžiojoje energetikos konferencijoje įvairiuose neformaliuose pokalbiuose su aukštais Europos Komisijos pareigūnais pavyko išsiaiškinti kai kuriuos svarbius Lietuvos energetikai dalykus. Tokius pat dalykus šiandien viešų seminarų metu patvirtino net ir aukšti Prezidentūros pareigūnai. Svarbiausieji yra du dalykai:
- Europos Komisija laukia, kad Lietuva nedelsiant pateiktų nepriklausomų ekspertų analitinę studiją, kurioje būtų paskaičiuota, kas lauktų viso regiono po to, kai 2009 metais bus uždaryta Ignalinos atominė elektrinė. Reikia suprasti, kad tokia studija galėtų būti pagrindu Komisijai siūlyti persvarstyti uždarymo reikalą. Taigi - reikia staigiai veikti.
- naujoji energetikos direktyva, reikalaujanti energetikos infrastruktūros nuosavybės "unbundling'o", Baltijos valstybėms galėtų būti netaikoma tol, kol Baltijos šalys nebus integruotos į bendrą energetinę Europos erdvę. Taigi, Lietuva šioje diskusijoje, kur Komisija bus keikiama visų stambiųjų Ejuropos energetinių korporacijų (EON, Gaz de Franc ir pan.), o taip pat ir jas atstovaujančių Vokietijos ar Prancūzijos valstybių, - Lietuva gali drąsiai stoti Komisijos pusėje. Ir iki šiol, ir artimiausioje ateityje energetikos reikaluose Lietuvai bus labai svarbu Komisijos palaikymas. Ir Lietuva tuo pačiu turi atsilyginti Komisijai.

2007-10-11

Atominis krakoviakas

Ruslanas klausia, ką aš galvoju apie "atsargų optimizmą", kurį tepavyko pasiekti derybose su lenkais.

Tiesą sakant, mano optimizmas yra jau mažesnis už "atsargų". Galiu prisidėti prie tų, kurie kritikuoja "kietakakčius" lenkus, katrie nesupranta, kad savo kietakaktiškumu "padeda" tiems mūsų energetikams, kurie neslepia to, kad jie žymiai labiau myli RAO JES ir Čiubaisą, nei lenkus.

Bet dar kritiškiau vertinu lietuvių derybininkus, jeigu tokie yra, kurie vaizduoja, kad jie nesupranta, jog lenkai, pasirašydami sutartį dėl tilto statybos, turi visai teisėtą norą žinoti, iš kur ir kokios apimties elektra tuo tiltu tekės. O tuo labiau pasirašydami susitarimus dėl dalyvavimo naujos AE statyboje.

Šiame krakoviake įdomiausia, kad prieš kelias savaites frakcijoje kalbėjomės su ūkio ministru Navicku ir šis paaiškino, kad jis yra atsakingas tik už lietuvišką "trigalvio slibino" kūrimą, o už derybas su latviais, estais ir lenkais dėl AE statybos yra atsakingas užsienio reikalų ministras Vaitiekūnas. Ir kad tokį atsakomybių paskirstymą, atsieit, yra palaiminusi Vyriausybė. Tuo tarpu iš pokalbių su Vaitiekūnu supratau, kad jis apie tokias atsakomybes net ir nežino.

Atominis krakoviakas prasideda nuo krakoviako galvose ir atsakomybėse...

Apie komisijas rinkimams ir siūlymus pailsėti

Žinome rinkimų komisiją, kuriai vadovauja Z.Vaigauskas. Atsiranda ir nauja tradicija, kurti komisijas rinkimams. Paprastai tokios komisijos kuriamos konservatoriams šmeižti. Taip buvo prieš 2004 metų rinkimus, kai socdemai sukūrė Graičiūno vadovaujamą komisiją, kuri likus iki rinkimų kelioms dienoms "atrado", kaip tariamai nusikalstamai konservatoriai pardavė "Mažeikių Naftos" akcijas amerikiečiams. Toks aklas, ciniškas ir akivaizdžiai melagingas puolimas prieš konservatorius buvo tiesiog juokingas. Taip komisijos ir socialdemokratų veiklą įvertino ir rinkėjai. Ypač, kad po kelių metų pardavus lenkams likusias akcijas už 3 mlrd. litų, akivaizdžia buvo įrodyta, kad dar 1999 metais mūsų pradėta "Mažeikių Naftos" pertvarka buvo reikalinga ir naudinga Lietuvai.

Dabar likus savaitei iki visai Lietuvai svarbių rinkimų Alytaus rajone, darbietė Graužinienė bando pakartoti tą patį - jos vadovaujama komisija ruošiasi konservatorius įvardinti "teroristais". Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu - kas čia per Seimas, kokias partijas lietuviai renka į savo Seimą, jeigu žmonių pasitikėjimas po to yra naudojamas tokiam primityviam bandymui šmeižti politinius konkurentus. Smagiausia šiose pykčio ir kažkokio genetinio keršto akcijose matyti ir "mylimus" socialdemokratus - toks malonus atsidėkojimas už tai, kad metus laiko rėmėme jų Vyriausybę.

Toks vaizdas, kad visa postkomunistinė Seimo dauguma ritasi į visišką chaosą, pasinerdama į nevaldomo pykčio, keršto, tarpusavio rietenų konvulsijas. Postkomunistus vienija genetinė neapykanta Sąjūdžiui ir konservatoriams.Tokiu atveju komisijos rinkimams yra tik gvazdikėliai. Gražiau, kad vienas iš koalicijos lyderių A. Čaplikas premjerui siūlo važiuoti pailsėti į šiltus kraštus. Pailsėti yra galima ir Alpėse. Kažkada G.Kirkilas tai jau yra išbandęs...

2007-10-09

Apie elektroninį skaidrumą

Vakar didžiulėje tarptautinėje konferencijoje kalbėjau apie tai, kas bendro tarp e-valdžios ir valdžios skaidrumo. Bendrumo nelabai daug, jeigu nėra politinės valios.

Pačią prezentaciją įdėjau čia.

Dar apie šeimą

Šiandien Seimas po pateikimo pritarė ir mūsų pateiktam Paramos šeimai pagrindų įstatymui ir Baškienės-Degutienės darbo grupės parengtai Valstybinės šeimos politikos koncepcijai. Kaip nebūtų keista, absoliuti Seimo narių dauguma vieningai šiems projektams pritarė. Šiandien paskelbiau ir atsakymą ("Parama šeimai, teisė ir Konstitucija bei pinigai") mūsų projekto kritikams. "Bernardinų" komentaruose kilo nemaža diskusija.

2007-10-07

Diskusijos Vienoje: Atleisti ar /ir užmiršti?

Nuo penktadienio vakaro prabuvau Vienoje, kur vyko tai, kas yra vadinama Maldos pusryčiai. Šį kartą tai vadinosi Draugų Susirinkimas. Vienos pakraštyje, Neuwaldegg pilyje dvi su puse dienos koks trisdešimt europiečių ir amerikiečių svarstėme biblijinį nuodėmės atleidimo principą ir jo implikacijas privačiam ir viešajam gyvenimui . Akivaizdžiai tema buvo nukreipta ir į santykius tarp valstybių, nes dalyvavo nemažai ir Balkanų atstovų. Maldos pusryčių formatas dažnai naudojamas konfliktams tarp valstybių spręsti.

Tarp susirinkusiųjų buvo keletas pažįstamų, pradedant estais – buvusiu Premjeru Mart Laar ir MEP’u Tune Kelamu. Pagrindiniai organizatoriai – krikščioniškieji fondai ir Europos kilmingieji. Bent keletas “mėlynojo kraujo” atstovų – kunigaikščiai Nicolaus von Liechtenstein ir Philip Kiril von Preussen, prancūzų kilmingųjų giminės de Cosse Brissac atstovai - kilmingųjų buvo ir tarp dalyvių ir tarp organizatorių, bet jų kilmingo kraujo visai nesijautė.

Pagrindinę diskusijų temą pristatė ir pirmiesiems pokalbiams vadovavo Mart Laar, jau pirmais sakiniais pareiškęs, kad nuodėmės atleidimo (“forgivness”) principas yra krikščioniškojo tikėjimo pamatas. Negali su tuo nesutikti. Po trumpų įžanginių diskusijų Martas paprašė manęs pradėti diskusiją apie nuodėmės atleidimo principą viešajame politikos gyvenime.

Bandžiau brėžti takoskyrą tarp “nuodėmės atleidimo” ir ”užmiršimo” principų. Angliškai tai skamba labai intriguojančiai “forgive or forget”. Teigiau, kad tik laikantis šv. Rašte ir bažnyčios praktikoje nubrėžtos griežtos tvarkos yra galimas nuodėmės atleidimas: tai yra visų pirma yra būtinas prisipažinimas, kad esi kaltas (mea culpa, mea maxima culpa), tada nuodėmės išpažinimas ir paskirtos nuobaudos atlikimas, tada viešas prašymas atleisti nuodėmes per “Tėve mūsų” (“ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams”) ir tik tada nuodėmės išrišimas. Tokia procedūra yra gydanti procedūra, sutaikanti procedūra, išlaikanti asmens ir bendruomenės tarpusavio santykių dvasinę sveikatą. Todėl pagrindinį krikščionybės principą – “nuodėmės atleidimo” principą reikia laikyti ir dieviškuoju bendruomenės taikaus sugyvenimo vadovėliu, turinčiu švento tikėjimo galią.

Sakiau, kad lygiai tas pats turėtų būti taikoma ir santykiams tarp valstybių: jeigu viena valstybė yra nusidėjusi kitai (turėjau omenyje Rusiją (Sovietų Sąjungą) ir Baltijos valstybes), tai patyrusieji žalą nuodėmę atleisti gali tik tada, jeigu nusidėjusieji išpažįsta savo nuodėmę ir prašo jos atleidimo. Tik po to gali “atleisti ir užmiršti”, tačiau jeigu nusidėjęs tau sako tiktai vieną - "užmiršk”, tai niekur neveda.

Diskusijos buvo geros ir gilios. Retai kasdieniame politiniame gyvenime su tokiomis susiduri. Kelionėje į Vienos aerouostą pradėjome diskusiją apie anglų kalbą, kodėl du žodžiai “forgive” ir “forget” (“atleisk” ir “užmiršk”) yra taip panašiai sukonstruoti, - abu turi tą patį priešdėlį “for” ir priešingus veiksmus brėžiančias šaknis “give” (duok) ir “get” (gauk). Taigi atleisdamas – duodi, užmiršdamas – gauni. Ar gali gauti nedavęs (ar gali užmiršti neatleidęs) – nespėjome išsiaiškinti, nes reikėjo eiti į lėktuvą. Sutarėme diskusiją pratęsti kitais metais tuo pat metu ten pat.

Valio Kęstučiui! Valio dzūkams!

Dar pakeliui iš Vienos mobiliame internete perskaitau Delfi informaciją, kad Alytaus rajone pirmą rinkimų turą laimėjo Kęstutis Čilinskas. Uspaskichas, nepaisant visų jo egzaltuotos komandos pastangų, liko tik antras. Turiu prisipažinti, kad dar iš ryto su nerimu galvojau apie žymiai blogesnius rezultatus. Bet dzūkai parodė, kad yra dzūkai. Ne veltui pokario didžiausios partizanų kovos vyko Dzūkijoje.

Nors atrodytų, kad vieno Seimo nario rinkimai likus metams iki viso Seimo rinkimų nieko nebereiškia, bet simbolinis šių rinkimų rezultatas yra labai svarbus. Dzūkai parodė, kaip atlaikyti didžiųjų populistų ir didžiųjų pinigų spaudimą. Galima tikėtis, kad tai pirmasis dar nedrąsus, bet reikšmingas visos Lietuvos sveikimo ženklas.

Tikiuosi, kad antrame ture Kęstučio kandidatūrą parems dauguma kitų kandidatų. Atsipalaiduoti negalima. Sveikindamas mūsų rinkimų štabą, beldžiu į medinį stalą.

2007-10-05

Pakeliui į Vieną

Sėdžiu Prahos aerouoste ir laukiu skrydžio į Vieną. Kažkodėl Vilniuje nebepriėmė į tiesioginį Vienos reisą. Savaitgalį Vienoje dalyvausiu Maldos pusryčiuose. Senas bičiulis iš Estijos Martas Laaras bus pagrindinis pranešėjas. Yra tekę būti panašiuose pusryčiuose Vašingtone ir Berlyne, Vilniuje yra tekę prisidėti organizuojant tokį pat renginį. Visada susirenka puikūs žmonės.

2007-10-04

Ar svarbi yra sveika šeima?

Susilaukėme daug diskusijų dėl mūsų parengto Paramos šeimai pagrindų įstatymo. Socialdemokratų moterys paskelbė vos ne karą mums, skelbdamos, kad mes nevertiname "nesantuokinės šeimos". Dar negirdėjau tokios sąvokos. Nors Konstitucija ir Civilinis Kodeksas aiškiai įvardina, kad tik vyro ir moters santuoka sukuria šeimos santykius, kažkam labai norisi šeimos sąvoką visiškai išplauti. Nesu tas, kuris smerkčiau sugyvenimą ar skyrybas, nes gyvenimas yra gyvenimas, bet negaliu suprasti iš kur ta neapykanta normaliai sveikai šeimai, ir kodėl taip priešinamasi siūlymams ja pasirūpinti. Nors Konstitucija ir nurodo, kad valstybė saugo ir globoja šeimą. Konstitucija šalia to nurodo, kad valstybė saugo ir globoja taip pat ir motinystę, tėvystę ir vaikystę, taigi parama šeimai nereiškia, kad nebeliks paramos motinoms, tėvams ar vaikams, bet Konstitucija nurodo numatyti specifinę paramą šeimai.

Kodėl visuomenei ir tautai yra svarbi sveika šeima ne vieną kartą esu kalbėjęs ir rašęs. Tai geriausiai atskleidžia amerikiečių neokonservatorių teiginys "Nori mažiau kalėjimų, stiprink šeimą". Heritage fondas pateikia įtikinama statistiką, kodėl visuomenės tvarkai ir sandarai yra svarbi sveika šeima. Vieną iš jų pateikiamų statistikos diagramų siūlau įsižiūrėti atidžiau: sveikos šeimos ir tikimybės baigti gyvenimą kalėjime santykis yra akivaizdus. Tokio pobūdžio duomenų, kodėl šeima - svarbi, yra begalė. Ir deja, sveikos šeimos, ugdant vaiką, niekas negali pakeisti. Štai todėl ir siūlome rūpintis šeima. Ir nesuprantu, kodėl tam priešinamasi...

2007-10-02

Kada lietuviai gaus Nobelio premiją?

Šiandien Kaune prasidėjo Rasos ir šauniosios Bronės Narkevičienės organizuota stambi tarptautinė konferencija, skirta gabių vaikų ugdymo problemoms nagrinėti. Tai, kas prieš kelis metus prasidėjo kaip gabiems vaikams skirtas Rostropovičiaus fondas, išaugo į Nacionalinę Moksleivių Akademiją, o dabar ir į tarptautinę konferenciją. Suvažiavo ekspertai iš Vokietijos, Kanados, net tolimosios Brazilijos.

Trivialu yra pasakyti, kad gabus vaikas yra didelis nacijos turtas. Tokį turtą reikia mokėti tinkamai puoselėti, nepaliekant visko savieigai (kaip didele dalimi iki šiol yra). Akivaizdūs yra du dalykai - pirma, gabiam vaikui reikia specialaus dėmesio (mecenavimo), antra, gabius vaikus atranda talentingi mokytojai. Vis prisimenu Bronės pasakojimą, kad kažkuri Dzūkijos mokykla garsėjo mokiniais chemikais, laiminčiais visas olimpiadas, bet kai chemijos mokytojas persikėlė į Suvalkiją, Dzūkijoje nebeliko gabių chemijai mokinių, o jie atsirado Suvalkijoje.

Taigi keli tinkami mecenatai ir didelio autoriteto mokytojai gali lemti tai, kad Lietuva laimės ne tik krepšinio, bet ir matematikos ar chemijos olimpiadas. Tada būtų galima svajoti ne tik apie krepšinio auksą, bet ir apie Nobelio premijas. Trūksta labai nedaug - tik tinkamo rūpesčio savo turtu.

2007-10-01

Ar išmėšime dumblą?

Šiandien tradicinėje spaudos konferencijoje išdėsčiau savo požiūrį į politinę situaciją, į ryškėjantį mūsų gyvenimo vaizdą, kurį apibūdinau vienu žodžiu "dumblas". Uspaskicho ir Petriko herojiški sugrįžimai, Kirkilo grasinimas ar ruošimasis atsistatydinti, nemažėjanti korupcija, blogėjantys kiti Lietuvos tarptautiniai rodikliai - visa tai ir yra tai, ką tenka vadinti vienu žodžiu - "dumblas". "Dumblo" neišsenkantis šaltinis - mūsų sovietinė praeitis,iš ten ateinantys nesibaigiantys valdžios nomenklatūriniai įpročiai, savimi patenkintos valdžios stagnacija, naujosios politikų kartos, subrendusios sovietmečiu, be vertybinis cinizmas, iš viso to atsirandanti erdvė oligarchams ir Kremliaus įgaliotiniams Lietuvoje realizuoti vis naujus savo planus. Lietuva įstrigusi tarp sovietinės praeities ir vis dar nepasiekiamos vakarietiškos ateities, jau kuris laikas rūgsta savame "dumble".

Ankstesnė politikų karta gali didžiuotis, kad paskelbė Lietuvos nepriklausomybę ir atvedė Lietuvą į ES ir NATO. Mūsų kartos laukia esminis iššūkis - išmėžti šitą "dumblą". Pasirinkimas paprastas - arba artimiausią dešimtmetį ir toliau kapanojamės tame pačiame "dumble", Lietuvai vis giliau jame klimpstant ir po dešimties metų paliekame aktyviąją politiką "džiaugdamiesi", kad Lietuva tik iki kaklo yra paskendusi, bet dar gali kvėpuoti, arba artimiausiu metu randame jėgų tam "dumblui" išmėžti, jeigu ne iki galo, tai bent stipriai pasausinant šiandieninę pelkę.

Kartais atrodo, kad iš dumblo išbristi yra sunkiau nei į NATO įstoti...