Diskusijos Vienoje: Atleisti ar /ir užmiršti?

Nuo penktadienio vakaro prabuvau Vienoje, kur vyko tai, kas yra vadinama Maldos pusryčiai. Šį kartą tai vadinosi Draugų Susirinkimas. Vienos pakraštyje, Neuwaldegg pilyje dvi su puse dienos koks trisdešimt europiečių ir amerikiečių svarstėme biblijinį nuodėmės atleidimo principą ir jo implikacijas privačiam ir viešajam gyvenimui . Akivaizdžiai tema buvo nukreipta ir į santykius tarp valstybių, nes dalyvavo nemažai ir Balkanų atstovų. Maldos pusryčių formatas dažnai naudojamas konfliktams tarp valstybių spręsti.

Tarp susirinkusiųjų buvo keletas pažįstamų, pradedant estais – buvusiu Premjeru Mart Laar ir MEP’u Tune Kelamu. Pagrindiniai organizatoriai – krikščioniškieji fondai ir Europos kilmingieji. Bent keletas “mėlynojo kraujo” atstovų – kunigaikščiai Nicolaus von Liechtenstein ir Philip Kiril von Preussen, prancūzų kilmingųjų giminės de Cosse Brissac atstovai - kilmingųjų buvo ir tarp dalyvių ir tarp organizatorių, bet jų kilmingo kraujo visai nesijautė.

Pagrindinę diskusijų temą pristatė ir pirmiesiems pokalbiams vadovavo Mart Laar, jau pirmais sakiniais pareiškęs, kad nuodėmės atleidimo (“forgivness”) principas yra krikščioniškojo tikėjimo pamatas. Negali su tuo nesutikti. Po trumpų įžanginių diskusijų Martas paprašė manęs pradėti diskusiją apie nuodėmės atleidimo principą viešajame politikos gyvenime.

Bandžiau brėžti takoskyrą tarp “nuodėmės atleidimo” ir ”užmiršimo” principų. Angliškai tai skamba labai intriguojančiai “forgive or forget”. Teigiau, kad tik laikantis šv. Rašte ir bažnyčios praktikoje nubrėžtos griežtos tvarkos yra galimas nuodėmės atleidimas: tai yra visų pirma yra būtinas prisipažinimas, kad esi kaltas (mea culpa, mea maxima culpa), tada nuodėmės išpažinimas ir paskirtos nuobaudos atlikimas, tada viešas prašymas atleisti nuodėmes per “Tėve mūsų” (“ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams”) ir tik tada nuodėmės išrišimas. Tokia procedūra yra gydanti procedūra, sutaikanti procedūra, išlaikanti asmens ir bendruomenės tarpusavio santykių dvasinę sveikatą. Todėl pagrindinį krikščionybės principą – “nuodėmės atleidimo” principą reikia laikyti ir dieviškuoju bendruomenės taikaus sugyvenimo vadovėliu, turinčiu švento tikėjimo galią.

Sakiau, kad lygiai tas pats turėtų būti taikoma ir santykiams tarp valstybių: jeigu viena valstybė yra nusidėjusi kitai (turėjau omenyje Rusiją (Sovietų Sąjungą) ir Baltijos valstybes), tai patyrusieji žalą nuodėmę atleisti gali tik tada, jeigu nusidėjusieji išpažįsta savo nuodėmę ir prašo jos atleidimo. Tik po to gali “atleisti ir užmiršti”, tačiau jeigu nusidėjęs tau sako tiktai vieną - "užmiršk”, tai niekur neveda.

Diskusijos buvo geros ir gilios. Retai kasdieniame politiniame gyvenime su tokiomis susiduri. Kelionėje į Vienos aerouostą pradėjome diskusiją apie anglų kalbą, kodėl du žodžiai “forgive” ir “forget” (“atleisk” ir “užmiršk”) yra taip panašiai sukonstruoti, - abu turi tą patį priešdėlį “for” ir priešingus veiksmus brėžiančias šaknis “give” (duok) ir “get” (gauk). Taigi atleisdamas – duodi, užmiršdamas – gauni. Ar gali gauti nedavęs (ar gali užmiršti neatleidęs) – nespėjome išsiaiškinti, nes reikėjo eiti į lėktuvą. Sutarėme diskusiją pratęsti kitais metais tuo pat metu ten pat.