Europos Konstitucija: ko mes norime?
Briuselyje svarstome Europos Konstitucinės sutarties perspektyvas. Kol kas neaišku, ką birželio 21 d. šiuo klausimu Vadovų Tarybai pasiūlys pirmininkaujanti Vokietija, bet akivaizdu, kad kitose šalyse ir jų parlamentuose diskusijos dėl ES konstitucinės sutarties perspektyvos yra žymiai intensyvesnės nei pas mus.
Mes pirmieji ratifikavome Europos Konstituciją, per daug jos nediskutavę, neišsijudiname to daryti ir dabar.
Lenkai grasina blokuoti naują sutartį, jei nebus atsižvelgta į jų reikalavimus, o mes svarstome tik tiek – ar paremti Lenkiją, ar ne. Savo strateginių nuostatų, savo strateginės vizijos – kokios Europos Sąjungos mes norime, – mes taip ir nesuformuluojame, todėl turbūt ir nedrįstame garsiai reikšti savo pozicijos iš europinių tribūnų. Ir ne tik Konstitucinės sutarties klausimu. Lygiai taip pat negalime aiškiai pasakyti, ar ekonomikoje mes už reformistinę Europą, ar už Europą – pilną socialistinių suvaržymų; ar mes už didesnį ES biudžetą, ar manome, kad ir šis yra per didelis; ar mes už europinės bendrosios žemės ūkio politikos radikalią reformą, ar už prancūzų ūkininkų privilegijų išsaugojimą.
Prieš keletą savaičių kartu su partijos bendražygiais paskelbėme “Rusijos sulaikymo strategiją”, kurioje išdėstėme tam tikrus esminius užsienio ir vidaus politikos doktrinos elementus. Tie elementai yra vienas su kitu susiję, nemažai dėmesio yra skiriama mūsų europinei politikai. Esminis reikalavimas tokiai politikai – ji turi padėti siekti pagrindiniu mūsų valstybės strateginių tikslų. O tarp tokių tikslų vienu svarbiausiu lieka mūsų valstybės nacionalinio saugumo klausimas.
Todėl minėtoje “Rusijos sulaikymo strategijoje” ir teigėme (nors Tėvynės sąjungos buvo ir skirtingų nuomonių), kad Lietuvai naudingesnė būtų vieningesnės ir labiau konsoliduotos Europos perspektyva. Šia nuostata siūlėme remtis ir svarstant kitus lietuviško požiūrio į europinę perspektyvą aspektus. Akivaizdu, kad ši “vieningos Europos” , – kaip Lietuvos preferencijos, – nuostata susilaukė ir kritinių pastabų (žr. D.Stanciko, T.Misiūno straipsnius internetiniuose dienraščiuose), nes akivaizdu, kad lietuviams vis dar sunku kalbėti apie naujus iššūkius valstybės suverenitetui.
Todėl Briuselyje klausydamas gana nuobodžių kalbų apie Europos konstitucinės sutarties perspektyvas ir noriu išdėstyti keletą pastabų (atsakydamas į minėtą kritiką), kodėl mums reikalinga vieningesnė Europa ir kodėl tokio požiūrio kritika yra nepagrįsta.
Taigi, kodėl mums yra reikalinga vieningesnė ir labiau konsoliduota Europa:
– dažnai išgyvename, kad Europa neturi vieningos energetikos politikos arba, kad neturi vieningos politikos Rusijos atžvilgiu. Kitaip sakant, atskirose srityse mes norime žymiai vieningesnės Europos, nes suprantame, kad tik taip galime būti saugesni. Bet akivaizdu yra, kad vienybė atskirose srityse gali būti pasiekta ir efektyviai įgyvendinama tik tuo atveju, jeigu visa Europos Sąjungos struktūra ir sprendimų priėmimas taps vieningesnis ir labiau konsoliduotas. Negalime tikėtis pasiekti vienybės ten, kur mums jos reikia, neskatindami didesnės vienybės visoje Europos Sąjungos. Negalima tikėtis vieningos ES politikos Rusijos atžvilgiu, jeigu ES apskritai neturės vieningos užsienio politikos kūrimo instrumentų.
– Didžiausi pavojai Lietuvos saugumui kyla iš nenuspėjamos Rusijos. Lietuvai, jau esančiai Europos Sąjungoje ir NATO, yra pavojingiausia, jeigu ir toliau tęsis separatinės Berlyno ar Romos draugystės su Maskva, pastarosioms aukojant Baltijos valstybių interesus vardan tokios draugystės. Sumažinti tokias Berlyno ar Romos galimybes galima tik suteikiant daugiau galių “Briuseliui” nacionalinių sostinių sąskaita. Stiprėjantis Briuselis, stiprėjanti Europos Sąjunga yra didesnis Lietuvos interesų garantas, nei stiprus Berlynas ar Roma. Kaip Joniškio ar Biržų savivaldybės, jeigu jaučiasi skriaudžiamos Vilniaus ar Kauno savivaldybių, skųstis važiuoja į Seimą ar Vyriausybę, lygiai taip pat mes elgiamės ir Europoje. Galų gale to ir stojome į Europos Sąjungą, nes tikėjome, kad ES bus pakankamai stipri ir efektyvi. Be abejo, labai svarbu, kad Europa nesikištų ten, kur problemas sprendžia ir spręs nacionalinės vyriausybės, bet ten, kur reikia europinio veikimo, jis turi būti vieningas ir efektyvus.
– Kai kam atrodo, kad mes, vardan savo teisių atsisakydami stipresnės Europos Sąjungos, galime tariamai prarasti ir galimybę gintis nuo nevykusios ar Lietuvai kenksmingos ES politikos, nes, girdi, ES-os politiką diktuoja Vokietija ir Prancūzija ir, atsisakydami savo teisių gintis nuo galimai žalingos centralizuotos ES politikos, mes Briuselyje vis tiek nerasime pakankamo supratimo, nes ir Briuselyje dominuos Berlyno valia. Tai visiškai teisėtas nuogąstavimas, bet atsakymas į jį yra tik vienas: nerizikuosi – nelaimėsi. Akivaizdu, kad norime vieningos ES užsienio politikos santykiuose su Rusija, tačiau norime, kad tai būtų tokia politika, kokios mes norime. Jei ES pagal naują konstitucinę sutartį turės savo užsienio reikalų ministrą, tai be abejo nenorėtume, kad juo būtų paskirtas G.Šrioderis. Bet tokiu ministru gali tapti ir koks nors mūsų bičiulis lenkas ar estas. Ir tai priklausys nuo to, kiek efektyviai mes sugebėsime veikti vieningoje Europoje, ieškodami draugų ir suprantančių mūsų poziciją, įskaitant ir požiūrį į tai, kodėl Šrioderis negali tapti vieningos ES užsienio reikalų ministru. Briuselio (ES) poziciją mes turime ir turėsime galimybių įtakoti per Europos Parlamentą, Europos Tarybą ir Europos Komisijos instrumentus, tuo tarpu Berlyno ar Romos poziciją mums buvo ir bus sunkiau įtakoti, nes tai galime daryti naudodami tik diplomatinius instrumentus.
– Reikia atsiminti, kad Europos Sąjunga nuo pat savo gimimo dienos nuosekliai vystėsi judėdama link didesnės vienybės ir konsolidacijos. Bendra rinka, bendra valiuta, bendra pilietybė yra to geriausi pavyzdžiai. Pasaulinė globalizacija ir konkurencija reikalauja, kad šia kryptimi Europos Sąjungoje būtų judama dar sparčiau ir efektyviau. Akivaizdu, kad Europos Sąjunga neišvengiamai šia kryptimi judės. Todėl Lietuvai reikia pasirinkti – ar būti su tais, kurie žengia priešaky šio neišvengiamo proceso, ar būti su atsiliekančiais rezistentais. Reikia atsiminti, kad jeigu Europos Sąjunga neras bendro kelio, kaip kartu kurti labiau vieningą ir labiau konsoliduotą Europos Sąjungą, pačioje Europos Sąjungoje neišvengiamai atsiras “dviejų greičių” judėjimas su labiau konsoliduotu senosios Europos branduoliu ir chaotiškais pakraščiais. Lietuvai tai būtų prasčiausias variantas, nes Lietuva neišvengiamai būtų palikta už tokio branduolio ribų, o buvimas “pilkojoje zonoje” Lietuvai visada pasibaigdavo liūdnai – vis didesne priklausomybe nuo Rusijos.
Todėl ir sakau, kad negaliu suprasti tų, kurie sako, kad “stipri ir vieninga Europa” yra pavojinga Lietuvai. Kitaip sakant, yra bandoma pasakyti, kad silpna ir nesusikalbanti Europa yra naudingesnė Lietuvai. Tai keista ir klaidinga logika.
Toje pačioje “Rusijos sulaikymo strategijoje” teigėme, kad viena iš Lietuvos saugumo formulių yra tokia: “ Kuo Europoje daugiau Amerikos, tuo Europoje yra mažiau Rusijos”. Šį teiginį galiu papildyti dar vienu paradoksaliu teiginiu: “Kuo Europoje yra daugiau Europos, tuo Lietuvai yra saugiau”.
Įvairūs svarstymai apie tariamai Lietuvai patogesnį būdą ginti savo interesus, stabdant Europos vienijimąsi ir tuo pačiu metu dalyvaujant atskirose ad hoc bendrų interesų koalicijose chaotiškoje, nekonsoliduotoje Europos Sąjungoje, mano įsitikinimu, yra klaidingi ir skirti tik tam, kad būtų pridengtas mūsų negebėjimas paaiškinti, kodėl neturime savo aiškių atsakymų dėl Europos Sąjungos ateities ir kodėl neturime savo aiškios europinės strategijos.
Žinau, kad tokie mano samprotavimai gali sukelti aistringų diskusijų. Taip yra todėl, kad mes dar tik septyniolika metų esame nepriklausomi ir daug kam Briuselis primena Maskvą. Tačiau baimė, svarstant tokius reikalus, yra pats blogiausias patarėjas. Turėtume nebijoti bent jau atviros diskusijos.
