Apie "lydekų ėjimą" ir kitus bankroto reikalus

Vakar Gediminas Kirkilas savo partiečiams paaiškino, kad jam dar ne laikas trauktis iš Vyriausybės vadovo posto, nes dar "lydekos neina", kitaip sakant dar neprasidėjo žvejybos sezonas, todėl jam dar ne laikas galvoti apie poilsį.

Šiandien partijos Taryboje kalbėjau apie galimą ilgą valdžios agonijos tąsą ir kokias problemas tai gali sukelti Lietuvai. Kalbėjau ir apie būsimų rinkimų svarbą. Tiksliai problemos mastą įvardino prof.V.Landsbergis: rinkimai lems ar būsime Rusijos politinės kultūros, teisinės sąmonės provincija ar ne.

Valdžios bankrotas kartais lemia ir valstybės bankrotą. Įsivaizduokime būsimoje valdžioje Uspaskich'o - Pakso - Prunskienės ir satelitų bloką. Kuo tai skirsis nuo Rusijos valdžios?

Velykų kontrastai

Po Velykų dviem dienoms pabėgome į Labanorą. Vakar baltas sniegas uždengė visą neįvykusios žiemos skurdą ir purvą. Tiesiog baltas atgimimas...Po to neišvengiamas pavasaris.

Viktoras Muntianas, nelaukdamas nei teisinių teisėsaugos sprendimų, nei politinių sprendimų Seime, nutarė trauktis ir iš Seimo vadovų, ir iš partijos vadovų. Priežastis - pagarba Seimui. Apsisprendimas aiškus ir gerbtinas. Kada nors, gal būt, net galės tuo didžiuotis.

Artūras Zuokas nutarė ir toliau vadovauti partijai bei paskelbė, kad didžiuojasi teismo paskirta bausme abonentinėje byloje. Ar tikrai tuo reikia didžiuotis?

Bankrotas: Daugiau Nebegalima

Seimo Pirmininkas Viktoras Muntianas prisipažįsta mokėjęs 2 tūkst. litų Kauno apskrities viršininko pavaduotojui Virginijui Vizbarui už darbus, kuriuos atliko ne jis. Vieši pasiaiškinimai tragiškesni už patį juridinį nusižengimą. Bus interpeliacija, gresia naujo Seimo pirmininko rinkimai.

Prezidentas Valdas Adamkus nepateikia įtikinamo atsakymo dėl pilietybės suteikimo tūlam Rusijos verslininkui Mansurui Sadekovui bei rinkiminių skolų padengimo aplinkybių. Gresia dekreto dėl apdovanojimo suteikimo Rusijos piliečiui Vladimirui Jakuninui atitikimo Konstitucijai nagrinėjimas Konstituciniame Teisme.

Ministras Pirmininkas Gediminas Kirkilas į pareigas buvo skiriamas neformalios sueigos Darbo partijos nario Jono Pinskaus name metu. Dalyvaujant R.Lopatai ir R.Stoniui. Būdamas premjeru galutinai tapo oligarchinės sistemos dalimi ir neformalios valdančiosios, vadinamųjų “valstybininkų”, grupuotės įrankiu. Prarado tautos pasitikėjimą, dėl tolesnio jo palaikymo kyla abejonių net pačioje socialdemokratų partijoje. Bus interpeliacija, gresia Vyriausybės griūtis ir naujos skyrimas.

Valdančiosios koalicijos narės Liberalų ir centro partijos pirmininkas A.Zuokas teismo pripažintas kaltu dėl bandymo paveikti Vilniaus miesto tarybos narį V.Drėmą “tinkamai” balsuoti renkant Vilniaus miesto merą. A.Zuokas dabar jau yra nuteistasis: perspektyvaus politiko perspektyva politikoje lieka tik abonentiškai miglota. Deja, pats kaltas...

Valdančiosios koalicijos narės Naujosios sąjungos partijos pirmininkas Artūras Paulauskas neslepia esąs labiau savivaliaujančių interesų grupių nei aplinkosaugininkų pusėje. Visuomenininkai piketuoja, o jo partijos bičiuliai kovoja žūtbūtinį karą su gamtosaugos “stribais”. Ministras tame aktyviai dalyvauja. Gali grėsti interpeliacija.

Generalinė prokuratūra nesaugo ikiteisminių tyrimų medžiagų, jos gula į “Lietuvos ryto” puslapius. Po to "valstybininkų" ruporas "Lietuvos Rytas" atlieka ir prokurorų, ir teisėjų darbą. Pakeliui taip pat nusprendžia, kas nusipelnė būti be jokio pagrindo apšmeižtas.

Žiniasklaida noriai tiražuoja tai, ką meluoja “Lietuvos rytas”.

Populistai ropščiasi į politinių reitingų viršūnes. Ypač palankią terpę jiems augti ir stiprėti kuria valdančiųjų skleidžiamas puvimo tvaikas. Šio tvaiko pilna ir pačių valdančiųjų veikloje, ir juos aptarnaujančioje žiniasklaidoje.

Valdantieji “valstybininkai” dirba ne valstybei, bet populistams, vienas be kito jie tiesiog negali, jų sąjunga neišardoma.

Visa tai yra viso labo vienos savaitės politinių įvykių Lietuvoje sąvadas.

Perfrazuojant neringiškio D.Stanciko puikų tekstą "Jie" - tai, ką matome yra "jų" politikos bankrotas. Tai "jų" bankrotas. Tai šių dienų lietuviškos, tokios politikos bankrotas.

Daugiau nebegalima tokiame "bankrote" skęsti.

Daugiau nebegalima skendėti mele ir korupcijoje. Net ir smulkmenose.

Laikas apsivalyti ir atsinaujinti. Laikas atgimti, - laikas atgimti politinei sistemai, laikas atgimti normalioms politinėms partijoms, laikas atgimti politinėms idėjoms ir politinėms vizijoms.

Velykos, sielos atgimimo šventė, - šį sekmadienį.

Rinkimai, valstybės ir kitokios, normalios politikos atgimimo galimybė, - tik spalio mėnesį.

Briuselis: "Nord Stream" plečiasi...

Grįžus iš Briuselio Forumo, negaliu užmiršti vieno keisto įspūdžio: svarstant artėjantį NATO viršūnių susitikimą Bukarešte, daugiausia diskusijų kilo dėl Ukrainos ir Gruzijos galimybės gauti svarbų sprendimą - MAP (membership action plan)- narystės veiksmų planą. JAV Kongresas tokį sprendimą remia vienbalsiai, tuo tarpu Forume dalyvavę Rusijos Dūmos ir Vokietijos Bundestago užsienio politikos lyderiai išsakė absoliučiai tuos pačius argumentus, kodėl Ukraina ir Gruzija turi likti už borto. Vokietijos ir Rusijos bendrystė senai žinoma, bet tokio "tobulo" ir neslepiamo sutapimo iki šiol neteko matyti. Kai kurie amerikiečiai Forume teigė, kad vokiečiams gresia būti vieninteliams, kurie užblokuos Ukrainos ir Gruzijos perspektyvą. Vokiškai rusiška "Nord Stream" filosofija plečiasi...

Kernagio nebėra..

Bebūdamas Briuselyje, sužinau - Vytauto Kernagio nebėra.

Su jo dainomis mūsų karta užaugo. Po to Sąjūdis ir jo dainos..

Nedažnai tekdavo susitikti. Bet jautiesi taip, tartum likimas atima kažką labai artimo.

Pastaruoju metu, kažkaip per dažnai tokios žinios mus aplanko...

Keturios dienos Briuselyje

Vakar atvykau į Briuselį. Prabūsiu iki sekmadienio. Vakar, kaip visada prieš ES vadovų Tarybą vyko Europos Liaudies partijos (EPP) Tarybos posėdis. Šiandien prasideda garsusis Maršalo fondo renginys (arba kitaip vadinamas Ron Asmus konferencija), kuris tęsis iki sekmadienio. Renkasi žymiausi Vakarų pasaulio politikos strategai ir lyderiai. Temos: nuo pasaulio ekonominių krizių perspektyvos iki Rusijos, Ukrainos, Kaukazo. Iš ryto jau sutikau Bruce Jackson.

EPP Taryboje nieko ypatingai naujo. Nors ir daug kalba apie energetiką ir klimato kaitą, bet bendras kontekstas efektyvioms kalboms apie Ignaliną dar visai neparuoštas, - nelabai nori klausytis ir girdėti. Vyriausybė savo darbo nėra padariusi ir tas labai aiškiai jaučiasi. Tačiau bendras diskusijų tonas dėl klimato kaitos yra tinkamas. Suomijos atstovas garsiai piktinosi, kodėl ES neįvykdo savo praeitais metais duoto pažado palaiminti atominę energetiką Europoje.

Šiandien visą rytą, prieš konferencijos pradžią, turėjau laisvą - tai su E.Zingeriu pavaikštinėjome po pavasarėjantį Briuselį. Kaip visada užsukome pas "Leoną", užvalgėme "mulių", kol aš rašau šį dienoraščio tekstą, Emanuelis skaniai snaudžia, net pavydas ima...

Kalba Tėvynės Sąjungos suvažiavime

Mielieji,

Šiandien susirinkome ir darbui, ir šventei.

Nors mums darbas Lietuvos labui visada yra ir šventė, bet pradėsiu nuo tikrų šventinių žodžių.

Šiandien minime Lietuvos 18-os metų jubiliejų. Bet koks aštuoniolikos metų jubiliejus yra brandos pripažinimas. Atsiranda teisė balsuoti ir teisė alkoholio pačiam nusipirkti. Abi teisės reikalauja asmeninės atsakomybės ir blaivaus proto.

Nors pasinaudojus ta antrąja teise ir būna sunku išsaugoti blaivų protą.

Bet Antanas Matulas šią pilnametystės problemą netrukus išspręs.

Taigi aštuoniolikmetis jaunuolis tampa normaliu žmogumi – su visa atsakomybe, tame tarpe ir už savo blaivų protą, ir už visą savo paties gyvenimo perspektyvą, kuri tik nuo jo paties ir priklauso.

Šiandien belieka ir Lietuvai, švenčiančiai savo aštuonioliktą jubiliejų, palinkėti normalaus gyvenimo, normalios politikos ir normalios perspektyvos. Mums nereikia nei stebuklų, nei skambių revoliucijų, reikia normalaus kasdienio darbo. Reikia normalios demokratijos, normalių partijų, normalaus valstybės reikalų skaidrumo ir normalių kasdienių permainų, ten kur jos yra būtinos. Reikia normalios laimės ir normalaus pasitikėjimo. Pasitikėjimo savimi ir artimais savo.

Mūsų laukia pergalės ir pralaimėjimai, mūsų laukia paprasti džiaugsmai ir nusivylimai, kaip ir kiekviename normaliame gyvenime. Išmokime tuo normaliu gyvenimu paprasčiausiai džiaugtis...Šiais laikais tai tampa labai svarbu – gebėti džiaugtis.

Todėl šiandien ir susirinkome ne tik darbui, bet ir tam, kad galėtume kartu pasidžiaugti. Pasidžiaugti tuo, kad galime švęsti aštuonioliktą mūsų visų gimtadienį.

Nes prieš aštuoniolika metų mes visi gimėme iš naujo. Ne tik Lietuva atgimė, visi mes, tam tikra prasme, gimėme iš naujo.

Tačiau naujam gyvenimui gimę, vis tik netapome nekaltais kūdikiais, nes iš praeities atsinešėme savo užgyventas nuodėmes, dvasios ligas ir kupras, kurias, kaip sakoma, tik karstas ištiesins.

Prabėgę aštuoniolika metų, nors mes ir pakankamai sėkmingai žengėme laisvės keliu, lygiai taip pat akivaizdžiai parodė, kiek tos praeities grandinės dar stipriai varžo mus.

Šiandieniniai aštuoniolikmečiai už mus yra stipresni, nes jie tokių grandinių nebeturi. Gal jie turi kitokių grandinių ir kitokių priklausomybių, gal jie turi kitokių problemų, gal mes su jais ne visada susikalbame, bet aš žinau vieną – jie bus labiau prisitaikę kurti normalią politiką, formuoti normalią valdžią ir kurti normalų gyvenimą Lietuvoje, nei kad mums kartais tai pavykdavo padaryti. Tas normalus gyvenimas bus kitoks, nei kad mes buvome pripratę, jis bus žymiai greitesnis, dinamiškesnis, labiau globalus, bet kartu ir labiau asmeniškas, labiau individualus, kai žmogus, o nebe valstybė turės vis daugiau galios ir informacijos pats tvarkyti savo gyvenimą. Ir tai bus normalus gyvenimas.

Dieve jiems, tiems aštuoniolikmečiams, ir mums padėk, kad jie greičiau imtųsi atsakomybės už normalios Lietuvos kūrybą.

Bet artimiausiu metu ši atsakomybė laukia mūsų – atsakomybė už normalios Lietuvos kūrybą, už normalios valdžios formavimą, už normalios politikos realizavimą.

Kai vienoje pusėje matai paskutinius pasitikėjimo likučius savo nomenklatūrinėse kombinacijose prarandančią dabartinę valdžią, o kitoje lietuviškos politikos pusėje girdi vis labiau populiarėjantį rusišką kalėjimų ar turgaus slengą, tai tada labai gerai suvoki, kad mums vieninteliams tenka didžiulė atsakomybė būti pasiruošus po būsimųjų Seimo rinkimų formuoti normalią valdžią Lietuvoje.

Nesenai pasirodžiusios knygos “Naujas šaltasis karas” autorius, žinomas britų politikos apžvalgininkas Edward Lucas, kalbėdamas apie Baltijos valstybes ir Lietuvą teigia, kad šiandien “Geriausia apsauga nuo Rusijos yra gera vyriausybė ir geras valdymas. Jei politinė sistema stipri, sveika, rusams sunku infiltruotis”.

Aš pasakyčiau dar paprasčiau – normali vyriausybė ir normalus valdymas yra geriausia apsauga nuo daugelio problemų, ir nuo daugelio pavojų – ir nuo Rusijos pinklių, ir nuo savų oligarchų, ir nuo be ribų įtakingais pasijutusiųjų.

Kai kam yra geriau, kai Lietuva neturi normalios valdžios. Tada galima kurstyti aistras, burtis į frontus, kelti kitokią sumaištį ir patyliukais tvarkytis. Nekeista todėl, kad normalios valdžios Lietuvoje nenorintys daro viską, kad sustabdytų augančią žmonių paramą Tėvynės Sąjungai.

Todėl valdantieji kuria Seime komisijas, kurios turės tirti kodėl specifiškai Kubilius ir Juknevičienė, bei kiti parlamentarai ir pilietininkai priešinosi valdančiųjų neskaidriam atominiam buldozeriui. Valdančioji dauguma žada panaudoti savo daugumos balsų galią ir tam, kad išmestų mane, kaip didžiausios opozicinės frakcijos atstovą, ir iš Seimo vadovybės bei valdybos. Neringoje, prie nacionalinio parko direktorės, konservatorės durų nakčia paliekama laidotuvių žvakė ir vainikas. Ir tai dar ne pabaiga – galiu spėti, kad prieš rinkimus būtent Tėvynės Sąjunga susilauks didžiausių puolimų.

Visa tai tik todėl, kad būtų sustabdytas ta normalios politikos ir normalios valdžios brėkštanti aušra. Tačiau kažkodėl aš tikiu, kad jos sustabdyti nebepavyks.

Sveiko proto Lietuvoje yra daugiau nei kas nors galvoja. Ir net dideli rinkimų kampanijų pinigai to sveiko proto nebeapgauna.

Kažkada, prieš gerą laiko tarpą Amerikos Prezidentas Richard Nixon įvardijo, kad Amerikos visuomenę sudaro ne tik garsiai šaukiantys bei protestuojantys, bet ir šalia jų esanti “tylioji dauguma”. Ronaldą Reiganą per rinkimus rėmė ir jo pergalę lėmė organizacija, pasivadinusi “Moraliąja Dauguma”. Esu įsitikinęs, kad ir Lietuvos visuomenės daugumą sudaro “tylioji dauguma”, kurią aš pavadinčiau “normaliąja dauguma”, o kartu ir “moraliąja dauguma”. Štai ši “normalioji dauguma” ir turi tarti savo žodį už normalią valdžią ir normalią politiką Lietuvoje.

Bet šią daugumą reikia įtikinti, kad jos balsas ir žodis yra svarbus.. Nes “tylioji dauguma” nusivylusi lietuviškos politikos klystkeliais savo normalų gyvenimą stengiasi kurti patys, nepaisant valdžios deklaruojamo rūpesčio ir tariamai socialiai orientuotų biudžetų.

Taigi, tai ir yra mūsų užduotis įtikinti šią tyliąją daugumą per rinkimus nebetylėti ir apginti savo teisę į normalią valdžią ir normalią politiką.

Užduotis, kurią galime įveikti tik būdami susitelkę. Šiandieninis jungimasis su Lietuvių tautininkų sąjunga yra telkimosi žingsnis. Po gero mėnesio seksiantis jungimasis su krikščionimis demokratais bus dar vienas reikšmingas telkimosi žingsnis. Taip gimsta normali susitelkusi centro-dešinės partija Lietuvoje.

Telkimosi reikia ir mums patiems, viduje, savo bendruomenėje. Kartais atrodo, kad mums smagiau diskutuoti ir ginčytis tarpusavyje, nei diskutuoti ir ginčytis su kitaip galvojančiais ir mumis netikinčiais.

Esu įsitikinęs, kad Lietuvai šiandien labiausiai trūksta telkiančiosios lyderystės. Tokios lyderystės, kuri yra būtina norint brėžti ilgalaikės normalios ateities perspektyvą. Mes turime šį telkiančios lyderystės vakuumą užpildyti. Norint Lietuvoje turėti normalią valdžią ir norint vykdyti normalią politiką, tokia telkiančioji lyderystė yra būtina. Mums gali tekti pasikviesti talkai ir tuos, su kuriais dabar ginčijamės ar kuriuos pagrįstai kritikuojame. Bet tai galime padaryti tik tada, jeigu patys esame ir būsime susitelkę.

Artimiausieji metai nebus lengvi – spartus kainų augimas, maži mokytojų atlyginimai, gresiantis ekonomikos nuosmukis, didžiulės energetinės duobės – tai vis problemos, kurias po Seimų rinkimų paveldėsime. Ir jos, tos problemos yra tikrai milžiniškos. Tam, kad tokias problemas ir iššūkius įveiktume ir reikia Lietuvai normalios valdžios ir normalios politikos. Ir reikia tos telkiančios lyderystės, kurios šiandien taip trūksta.

Mes kritikuojame dabartinę valdžią už jos nedovanotinas klaidas. Ir už tą sunkų palikimą, kuri ji paliks. Ši valdžia tokios kritikos tikrai yra verta. Mes daug ką darytume kitaip: ir skaidriau, ir efektyviau. Tačiau ir tokia valdžia yra mūsų demokratijos produktas. O demokratija, kaip sakė Čerčilis yra pats prasčiausias valdymo būdas, bet geresnio niekas dar neatrado.

Mes demokratiją vėl atradome tik prieš aštuoniolika metų. Ar net prieš aštuoniolika metų. Ir demokratija, kaip priklauso aštuoniolikmečiui, šiais metais taip pat laikys brandos egzaminą. Ir mes visi, nepriklausomai nuo mūsų amžiaus, įrašyto gimimo liudijimuose, mes - kaip tie, kurie iš naujo gimėme prieš aštuoniolika metų, taip pat laikysime brandos egzaminą.

Su mūsų normalios valstybės branda. Su mūsų visų branda. Šia proga noriu palinkėti visiems- normalaus ir brandaus džiaugsmo visiems mums.

Kovo 11-oji

Bet koks 18 metų jubiliejus yra brandos pripažinimas. Perfrazuojant R.Žyliaus komentarą, galiu pasakyti, kad aštuoniolikmetis jaunuolis tampa normaliu žmogumi – su visa atsakomybe ir visa jo paties gyvenimo perspektyva, kuri tik nuo jo ir priklauso. Belieka ir Lietuvai, sulaukusiai aštuoniolikos, palinkėti normalaus gyvenimo, normalios politikos ir normalios perspektyvos. Nereikia nei stebuklų, nei revoliucijų, reikia normalaus kasdienio darbo.

Reikia normalios demokratijos, normalių partijų, normalaus valstybės reikalų skaidrumo ir normalių kasdienių permainų.

Reikia normalios laimės ir normalaus pasitikėjimo.

Mūsų laukia pergalės ir pralaimėjimai, mūsų laukia paprasti džiaugsmai ir nusivylimai, kaip ir kiekviename normaliame gyvenime.

Išmokime juo džiaugtis...

Šiais laikais tai tampa labai svarbu – gebėjimas džiaugtis.

Nauja Seimo sesija

Prasideda pavasarinė Seimo sesija. Ta proga keletas pastabų dėl pagrindinių darbų. Nors kokių nors iliuzijų dėl dabartinės valdančios daugumos nebėra, nors visiškai akivaizdu kaip toli skiriasi jos žodžiai ir darbai, bet keletą svarbių darbų bendromis pastangomis dar reikėtų pasistengti atlikti. Taigi keletas pastabų apie tai, kokie mūsų manymu bus svarbiausieji darbai naujos sesijos metu:

a) mokyklos ir mokytojai. TS frakcija įregistravo Seimo nutarimo projektą, kuriuo siūlo perskirstyti valstybės biudžeto išlaidas taip, kad mokytojų problemos būtų nedelsiant išspręstos. Mes siūlome konkretų sprendimą.
b) Energetika – 2010 metų problema yra svarbiausias artimiausio pusmečio prioritetas. Vyriausybės neveiklumas šioje srityje, veiklos imitacija per tariamai vykdytas slaptas derybas su Europos Komisija kėlė ir kelia ypatingai didelį nerimą, ir mūsų atsakas į tai – interpeliacija Ministrui Pirmininkui. Turi būti aišku, kas prisiima atsakomybę už tokio neveiklumo pasekmes, kurios 2010 metais gali būti labai liūdnos. Vyriausybės neveiklumo pasekmė yra ir įvairios referendumų iniciatyvos. Visuomenės valia yra svarbu, bet neapgalvotos iniciatyvos gali turėti ir skaudžių neigiamų pasekmių. Kur gali nuvesti partijų konkurencija dėl “privalomų referendumų” iniciatyvos, kurios dėl mažo rinkėjų aktyvumo iš anksto yra beveik pasmerktos žlugti? Penktadienį mes išplatinome savo pareiškimą dėl tokių iniciatyvų.

Mes siūlome Peticijos iniciatyvą, kuri tikrai gali būti svarus veiksmas, siekiant priversti Europos Sąjungą vykdyti savo įsipareigojimus. Energetika ši pusmetį bus svarbiausia tema, nes esminiai sprendimai dėl 2010 metų situacijos turi būti pasiekti ir pradėti įgyvendinti per šį pusmetį. Po to bus vėlu. Todėl mums visiškai netinka Vyriausybės pastangos esminius sprendimus nukelti po Seimo rinkimus, taip nusikratant esminės atsakomybės.

c) Rinkimų skaidrumas – sprendimai ar imitacija. Yra tik vienas kelias – susitarti dėl esminių pataisų ir jas nedelsiant priimti. Mes tokį paketą baigiame parengti. Yra pavojaus, kad diskutuojant dėl viso naujo Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo įstatymo bus paprasčiausiai pavėluota ir šiuose rinkimuose jokių esminių permainų nebus įgyvendinta. Kovo mėnuo – švaros rinkimuose mėnuo.

d) Dviguba pilietybė – valdančioji dauguma turi atsakyti, kodėl dabartinei valdžiai nereikia dabartinių išeivių; Mes pateiksime alternatyvų projektą, jeigu darbo grupė neištaisys savo esminės klaidos;

e) Aukštojo mokslo reforma – dar viena valdančios koalicijos paskelbta reformų, darbų ir veiklos imitacija. Mūsų įsitikinimu pateiktas įstatymo projektas yra ne partijų susitarimo dėl reformos realizavimas, o socialdemokratų stagnacinio požiūrio realizavimas. Mes pateiksime alternatyvą. Klausimas valdančiajai koalicijai - ar bus rimtai svarstoma alternatyva?

f) ES Konstitucinės sutarties ratifikavimas – europinis solidarumas ir energetinis solidarumas. Sutartis yra naujas žingsnis, įtvirtinant europinį institucinį solidarumą, lygiai taip pat sutartyje yra naujos nuostatos, pasiektos Lietuvos ir Lenkijos pastangomis ir įtvirtinančios europinį energetinį solidarumą. Lietuvos apsisprendimas – ar tikėtis, kad bus galima patikrinti kaip veiks sutartyje numatytas energetinis solidarumas po to, kai bus patvirtinta Konstitucinė sutartis, ar energetinio solidarumo garantijų dėl situacijos po 2010 metų reikalauti dar iki Lietuva apsispręs dėl Konstitucinės sutarties ratifikavimo.

Išbandymai, kurie laukia valdančiosios daugumos koalicijos:
a) ar pritarti socialdemokratų iniciatyvai ir sukurti parlamentinę komisiją kitaminčių persekiojimui;
b) ar interpeliacijos metu ir toliau remti Premjerą, net jeigu ir darosi akivaizdu, kad toks valdymas atneša tik vis didesnes problemas.;
c) ar išmesti iš Seimo valdybos didžiausios opozicinės frakcijos atstovą (tai yra mane);

O visa kita kaip visada - nei aiškios krypties, nei ambicingos perspektyvos. Mes niekaip negalime atsisveikinti su postkomunistine era, britų konservatorių lyderis D.Cameronas kalba apie "postbiurokratinę" erą. Toks "nedidelis" skirtumas...

Kada ir Lietuvoje mes gyvensime gerai?

Kažkada, dar Sąjūdžio laikais, akademikas E.Vilkas į panašų klausimą atsakė labai paprastai ir sakyčiau “vilkiškai”: “gerai gyvensime prabėgus dviems metams po to, kai išmoksime gerai dirbti”. Galima ginčytis dėl tokios formulės, galima aiškintis - ar dabar dar vis dirbame nelabai gerai, bet lieka ir vienas paprastas klausimas – o kas apibrėžia tą gero gyvenimo formulę. Pavyzdžiui, - ar galime teigti, kad gerai gyvensime tada, kai mūsų BVP vienam gyventojui pasieks ES vidurkį? O gal gerai gyvensime tada, kai mūsų atlyginimai ir pensijos bus lygūs europietiškiems atlyginimams ir pensijoms. O gal gero gyvenimo esmė – maža korupcija, mažas nusikalstamumas, žemas alkoholizmo ir narkomanijos lygis? Ar lietuviai šiandien palieka Lietuvą ir išvyksta gyventi kitur tik todėl, kad Lietuvoje mažai uždirba, ar ir todėl, kad jiems nėra gera čia Lietuvoje gyventi?

Pasaulyje populiarėja mintis, kad gero gyvenimo formulės neapibrėžia vien gera ekonomika. Ir vien aukšti BVP skaičiai. Štai žurnale “Economist” (2007.01.05) straipsnyje “Laimė (ir kaip ją išmatuoti)“ rašoma, kad kontinentinė Europa diskutuoja su anglosaksų ekonomistais ir aiškina, kad Europa greitą ekonomikos augimą aukoja vardan “gyvenimo kokybės”, o britų konservatorių lyderis D.Cameron savo politinėje programoje įvedė naują terminą “bendras gerovės lygis” (BGL) ir siūlo jį naudoti vietoje tradicinio “bendro vidaus produkto” (BVP). D.Cameron savo kalboje pasakytoje dar 2006 m. liepos 20 d. sakė “Bendras Gerovės Lygis negali būti išmatuotas pinigais ar parduodamas biržose. Bendra Gerovė apima ir mūsų aplinkos grožį, mūsų kultūros kokybę, ir visų labiausiai mūsų tarpusavio ryšių stiprumą. Esu įsitikinęs, kad svarbiausias šių dienų politikos iššūkis yra stiprinti mūsų visuomenės bendros gerovės pojūtį. Mintis, kad gyvenime ne vien pinigai yra svarbu, - nėra nauja. Mes visada žinojome, kad už pinigus laimės nenusipirksi. Bet Britanijoje politika perdaug dažnai skambėdavo taip, kad atrodydavo jog politikams svarbu yra tik ekonomikos augimas”.

Paklaidžiojus internete nesunku atrasti, kad “gyvenimo gerovės” , “laimingo gyvenimo” (“happiness”) ar panašiai įvardinta tema pasaulyje yra plačiai nagrinėjama, kad yra bandoma moksliškai matuoti atskirų šalių “laimingo gyvenimo” indeksus, nors tik tolimasis ir mistiškasis Butanas kol kas yra vienintelė valstybė, kuri savo valstybės svarbiausia strategija laiko “laimingo gyvenimo” savo žmonėms sukūrimą.

Nėra sunku įsivaizduoti, kad laimingais gali būti ir neturtingi Butano gyventojai, budistiniame tikėjime randantys kelią į amžiną “laimės nirvaną”, laimingais, gyvenančiais be rūpesčio labai dažnai būna ir šiltojo pusiaujo gyventojai, kur galima tiesiog gulėti po banano medžiu, kol prinokęs bananas įkris į po medžiu miegančio čiabuvio pravertą burną, tačiau pasirodo, kad laimingiausiai pasaulyje gyvena ne šiltojo pusiaujo gyventojai, o mūsų netolimi kaimynai - danai.

Štai laimingo gyvenimo tyrimų duomenų pasaulinis centras (World Database of Happiness), 1995-2005 metais uždavęs įvairiose šalyse panašų klausimą (su atsakymu 10 balų sistemoje) - ar žmonės jaučiasi esą patenkinti gyvenimu, ar ne, - pateikia laimingo gyvenimo šalių reitingų lentelę, kur pirmoje vietoje su 8.2 balais yra Danija, antra yra Šveicarija, o Lietuva su 4.6 balo yra tik 83 vietoje.


Eilės Nr. Šalis Laimės Indeksas
1 Danija 8.2
2 Šveicarija 8.1
17 JAV 7.4
54-55 Lenkija 5.9
71-74 Estija 5.1
81-82 Latvija 4.7
83 Lietuva 4.6
84-86 Rusija 4.4


Taigi mes kartu su danais esame ES nariais, mūsų ekonomika sparčiai auga, pagal BVP kiekį vienam gyventojui (PPS standartais) 2007 metais esame pasiekę 61.6 proc. ES vidurkio lygį (Danijoje – 126 proc. ES vidurkio), tačiau iš tyrimo duomenų susidaro vaizdas, kad danai yra žymiai laimingesni nei mes.

Taigi nors Lietuva yra ES narė, bet pagal žmonių savijautą esame visiškai nenutolę nuo Rusijos ir kelias link daniško laimingo gyvenimo yra tolimas ir kol kas sunkiai suvokiamas.

Be abejo žmonių laimingas gyvenimas priklauso ir nuo žmonių mąstymo tradicijos, mentaliteto specifikos, nuo kiekvieno žmogaus individualios situacijos ir atrodytų tikrai ne valstybės valdžia turėtų rūpintis žmogaus laimingu gyvenimu, tačiau nepalieka ramybėje klausimas - ar tikrai negalima būtų matuoti valstybės valdžios veiklos pasiekimų, matuojant ne tik BVP augimą, infliacijos mažumą, bet ir įvertinant žmonių pasitenkinimą savo gyvenimu toje valstybėje. Juk mūsų gyvenimą gali labai stipriai apkartinti tie dalykai, su kuriais susiduriame kasdienybėje ir kurie labai stipriai priklauso nuo valdžios pastangų: biurokratai ir valdininkai, eilės ligoninėse, gatvių kamščiai, dėl ko vakarais atimamos valandos iš tėvų bendravimo su vaikais. Ir šių reikalų neišmatuosi, matuodamas vien tik BVP.

Radęs tokį mane nustebinusį faktą, kad laimingiausiai gyvena danai, nutariau pasidomėti, kas sudaro šią daniško laimingo gyvenimo formulę, kitaip sakant kaip tvarkomos įvairios Danijos gyvenimo sritys, kurios priklauso ir nuo valdžios veiklos.

Labai greitai paaiškėjo, kad daugelyje gyvenimo sričių Danijos valdžia paprasčiausiai geriau ir paprasčiau tvarkosi.

Štai kiekvienais metais Pasaulio Bankas atlieka verslo sąlygų įvairiose šalyse tyrimus, garsiąją “Doing Business” palyginamąją analizę. Pagal paskutinę iš tokių analizių “Doing Business 2008” Danija yra 5 –je vietoje pasaulyje (geriausia Europoje), Lietuva yra 26 vietoje.

1. Singapūras
2. Naujoji Zelandija
3. Jungtinės Valstijos
5. Danija
16. Šveicarija
17. Estija
20. Vokietija
22. Latvija
26. Lietuva


Toks rezultatas yra pakankamai stebinantis, nes danus iki šiol visada įsivaizduodavau kaip dalį socialdemokratiškai sureguliuotos Skandinavijos, kurioje ir verslas turėtų būti socialdemokratiškai biurokratiškai suvaržytas. Tuo tarpu šiame tyrime atliktas darbo rinkos reguliavimo palyginimas dar labiau apstulbina, - pasirodo Danija turi vieną lanksčiausių darbo rinkų reglamentų ir yra 10 vietoje pasaulyje, kai Lietuva tuo tarpu yra tik 124 vietoje. Pagal leidimų ir licenzijų naštą verslui Danija yra 6 vietoje, Lietuva yra 57 vietoje.

Taigi, kaip nebūtų keista - Danija, ją lyginant su Lietuva, yra žymiai liberalesnė ir dinamiškesnė.

Pagal Pasaulio Ekonomikos Forumo (World Economy Forum(WEF)) atliekamą pasaulio šalių konkurencingumo indekso (Global Compettivness Index) matavimą, 2007-2008 m. Danija yra 3 vietoje, Lietuva yra 38 vietoje.

Eilės Nr. Šalis Indeksas
1 JAV 5.67
2 Šveicarija 5.62
3 Danija 5.55
4 Švedija 5.54
27 Estija 4.74
38 Lietuva 4.49


Pagal WEF specializuotus tyrimus atskirose srityse vėl galime matyti kuo Danija ypatingai skiriasi nuo Lietuvos. Pvz. pagal aukštojo išsilavinimo lygį: Danija – 8 vietoje, Lietuva – 44 vietoje; pagal valstybių institucinų išsivystymą: Danija – 2 vietoje, Lietuva - 58 vietoje.

Na ir pagaliau, galime palyginti integralų valdžios santykių su visuomene faktorių – tai korupcijos indeksą. Pagal paskutinį 2007 metų Transparency International korupcijos indekso tyrimą Danija su 9.4 balais yra pasaulyje pirmoje vietoje pagal korupcijos mažumą, Lietuva su 4.8 balais yra 51 vietoje.

Ir paskutinis dalykas – tai valdžios viešųjų paslaugų apimtis, kurią galime matuoti valstybės išlaidų santykio su šalies BVP dydžiu. Lietuvoje šis santykis siekia 33.4 proc., Danijoje – 51 proc.

Kaip rašo žymiausi Lietuvos ekonomistai E.Vilkas, G.Nausėda, R.Kuodis ir kt. Ilgalaikėje valstybės ūkio plėtros strategijoje tokia Lietuvos viešųjų finansų būklė reiškia, kad valdžia negali tinkamai finansuoti tų viešųjų funkcijų, kurias ji bando atlikti, ir todėl tokios viešųjų paslaugų sistemos, kaip švietimas, sveikatos apsauga, policija palaipsniui “degraduoja”. Valdžia Lietuvoje bando vykdyti tiek pat funkcijų kaip ir valdžia Danijoje, bet tam skiria santykinai beveik 40 proc. mažesnę savo ekonominio pyrago dalį. Tėvai, kuriems Lietuvoje reikia leisti savo vaikus į degraduojančią mokyklą, ar vaikai, kuriems reikia savo tėvus gydyti degraduojančiose ligoninėse, tikrai negali pasakyti, kad jie gyvena gerai ir laimingai.

Taigi, Danijos laimės formulė, kurią įgyvendina Danijos valdžia, yra paprasta:
- liberalios, dinamiškos verslo sąlygos, įskaitant ir lanksčią darbo rinką;
- inovatyvi globali ekonomika;
- skaidri ir efektyvi valdžia;
- tinkamai finansuojamos gerovės valstybės viešosios funkcijos;

Todėl į klausimą, - kada ir Lietuvoje gyvensime gerai, arba kitaip sakant, kada ir Lietuvoje gyvensime taip laimingai, kaip gyvenama Danijoje, galime atsakyti labai paprastai, - tada kai įgyvendinsime Danijos laimės formulę – verslo sąlygose, darbo rinkoje, globalioje ekonomikoje, sukūrę skaidrią ir efektyvią valdžią ir sugebėdami tinkamai finansuoti gerovės valstybės viešąsias funkcijas.

Kaip tą geriau padaryti, galime diskutuoti ir ginčytis, bet akivaizdu, kad jeigu to nepadarysime, jeigu kad ir smulkmenose nesugebėsime siekti geriausios, dinamiškiausios tvarkos, jeigu nesistengsime kopijuoti kitų šalių patirties ten, kur galime rasti geriausios patirties, kad ir matomos toje pačioje Danijoje, tai dar ilgai nepasieksime to daniško laimės žiburio.

O jo siekti tikrai yra verta. Nes pagal tą patį pasaulinį laimės indekso matavimą galime atrasti, kad Danijos gyventojai laimingai gyvena vidutiniškai 62.7 metų iš savo pragyvenamų 72.6 metų, tuo tarpu Lietuvoje laimingai gyvename tik 33.2 metų iš pragyvenamų 71.9 metų. Taigi danai per savo pragyventą gyvenimą tik maždaug dešimt metų nejaučia (ar nebejaučia) laimės pojūčio, tuo tarpu mes sugebame daugiau kaip pusę savo gyvenimo praleisti, jausdamiesi nelaimingais.

Taigi - ar politikos tikslu Lietuvoje galėtų tapti ne tik BVP augimas, bet ir laimės indekso augimas – galime ginčytis. Bet kad visiems mums reikia ieškoti laimingo gyvenimo Lietuvoje formulės, ir kad turime ieškoti, ką valdžia turi daryti kitaip, kad žmonėms gyventi gera būtų ir Lietuvoje, kad žmonės būtų laimingi gyvendami Lietuvoje, o ne vien tik Danijoje ar Airijoje, - tai yra akivaizdu. Nes gerai gyvensime ne tik tada, kai išmoksime gerai dirbti, bet ir tada, kai išmoksime džiaugtis gyvenimu, džiaugtis savo šeima, savo draugais ar kaimynais. Ir kai valdžia mums netrukdys tai daryti. O gal net ir padės....

Prezidento rinkimai: Pietų Korėjos pavyzdys

Praeitos savaitės Newsweek žurnale aptikau įdomų straipsnelį apie nesenai vykusius Prezidento rinkimus Pietų Korėjoje ir naująjį Prezidentą Lee Myung-bak. Straipsnis pavadintas "Pietų Korėjos Sarkozy". Įdomi pasirodė pagrindinė programinė nuostata, su kuria buvęs "Hyunday" CEO ir buvęs Seulo meras laimėjo rinkimus, - ją atspindi programos pavadinimas "Globali Korėja".

Kaip rašoma straipsnyje: "Po dešimties metų kairuoliško valdymo, kuris pasižymėjo į dangų šovusiomis socialinėmis išlaidomis, silpnu ekonomikos augimu ir įtemptais santykiais su JAV, Lee galvoja kad jis žino sprendimą: globoti užsienio investicijas, susigrąžinti senus draugus ir visus išmokyti anglų kalbos - planas, kurį jis vadina "Globali Korėja", - o šalia to dramatiškas mokesčių, išlaidų ir biurokratizmo mažinimas".

Kelios plano įgyvendinimo detalės: Lee save apsupo patarėjais, baigusiais mokslus Vakaruose, ir verslo lyderiais, klajojančiais po pasaulį. Britų bankininką paskyrė ko-pirmininkauti komisijai, kuri turi rūpintis šalies konkurencingumu. Šalia to prezidentas siekia įgyvendinti revoliucinį anglų kalbos mokymo planą, pagal kurį bus nusamdyta tūkstančiai anglų kalbos mokytojų, nes plano tikslas - pasiekti, kad vidutinis korėjietis laisvai kalbėtų angliškai.

Įdomu, - ar lietuviai nubalsuotų už "Globalios Lietuvos" planą?...

Liūtas: pragmatiška ar pastovi pozicija

Per praeitą savaitę sulaukiau nemažai klausimų, ar mes keičiame savo požiūrį į energetinį liūtą. Tokius klausimus sukėlė mano pasakymas, kad "po mūšio nereikia mojuoti kumščiais". Nors atrodo, kad savo pastovią ir nekintamą poziciją esu ne vieną kartą dėstęs ir viešai, ir šiame dienoraštyje, bet atrodo, kad racionalus kalbėjimas apie liūtą vis dar yra sunkiai įmanomas. Todėl dar kartą noriu pacituoti šio dienoraščio praeitos savaitės komentaruose vykusį susirašinėjimą su "Mauru":

"Mauras rašė...
p. Kubiliui dėl pragmatiškos politikos.
Nuostata "nebemojuokim kumščiais" yra pavojinga vienu aspektu: jei pripažįstam, kad tai yra afera ir valstybės pinigų išplovimas konkrečiai grupei specialiai sukurtomis sąlygomis, tą pripažindami teisėtu atliekam kitą veiksmą, tolygų nusikalstamu būdu uždirbtų pinigų legalizavimui. Toks precedentas iš esmės pakeistų visuomenės nuostatas dėl ypač didelių pinigų ar turto disponavimo valstybėje, paliekant visišką laisvę politikų veiksmams. Tada niekas negali reikalauti imbraso stadiono sutarčių teisėtumo įvertinimo, o vieną dieną sužinosim, kad valstybė su savo nuožiūra parinktais privačiais investuotojais privatizavo geležinkelius, paštą, valstybinę žemę ar dar ką nors.

Prisidengiant "ypatinga skuba" buvo proteguota konkreti verslo grupuotė, o siekdami užmaskuoti veiksmo esmę, Leo "kūrėjai" vietoj pirkimo-pardavimo pasirinko apsikeitimą turtu. Tokie veiksmai gali ir turi būti įvertinti.

Trečiadienis, 2008, Vasario 27 23.41


Andrius Kubilius rašė...
maurui,

Liūto atžvilgiu stengiuosi laikytis ne pragmatiškos, o nuoseklios pozicijos:
1. Praeitų metų vasarą balsavau už Atominės Elektrinės įstatymą. Lygiai taip pat balsavo ir didžioji dalis konservatorių. Nors ir turėjome abejonių, bet laikėmės nuostatos, kad ir toks būdas, kurį pasirinko Vyriausybė (vėl apjungti visą energetiką į vieną darinį)gali būti naudojamas atominės elektrinės statybai.
2. Priėmus įstatymą, Vyriausybė pradėjo derybas su Maxima dėl Nacionalinio investuotojo formavimo. Labai greitai paaiškėjo, kad Vyriausybė yra visiškai nepasirengusi deryboms: turto vertinimas keitėsi per dieną po du kartus, nes Vyriausybė nebuvo sutvarkiusi elektros tarifų, tik derybų metų paaiškėjo, kad Vyriausybė nežino kaip įvertinti Kruonio HAE ir Kauno HES, ir šiaip jau Vyriausybė elgėsi kaip nedidelis priedas prie NDX, o Ž.Marcinkevičius - kaip tikrasis Premjeras.Mes griežtai ir viešai kritikavome Vyriausybės klaidos, ir todėl kai kurios iš jų buvo ištaisytos.
3. Kai Seimui buvo pateiktos derybinės sutartys, pamatėme ir pirmieji kritiškai pasakėme, kad jose nėra garantinio mechanizmo, jog "liūtas" tikrai statys atominę elektrinę. Pradėjome reikalauti, kad būtų grįžta prie derybų ir tai pataisyta. Vyriausybė atsisakė tai daryti. Tada griežtos krtikos dėka pavyko pasiekti, kad būtų pataisytas pats Atominės elektrinės įstatymas ir kad tokių garantijų atsirastų įstatyme.
4. Už įstatymą nebalsavome, nes Vyriausybė balsavimą dėl įstatymo pavertė ir balsavimu už sutartis, kurios liko blogos ir kurios tiek pat svarbios kaip ir įstatymas. Sutartyse yra tokių dalykų, kurių nereguliuoja įstatymas.
5. Prezidentas pasirašydamas įstatymą, pareikalavo, kad sutartys būtų privalomai taisomos, ir kiek galima suprasti, dabar Vyriausybė jau sutinka tai daryti. Taigi Prezidentas pasiekė tai, ko mums nepavyko padaryti svarstymų Seime metu.
6. Toliau mums labai svarbu pasiekti, kad atominė elektrinė su liūto pagalba tikrai būtų statoma, todėl Seime inicijavau Energetikos projektų priežiūros grupę.
7. Labai svarbu yra matyti ir kitas Lietuvos energetikos problemas, pvz. gyvenimą po 2010 sausio 1 d. Tokių problemų liūto buvimas ar nebuvimas niekaip nesprendžia. Todėl būtų blogai, jeigu visą dėmesį ir toliau skirtume tik liūto reikalams, nes tai tik padėtų Vyriausybei pridengti savo neveiklumą sprendžiant kitas energetikos problemas.
8. Su liūtu matau tik vieną reikalą, kurį reikia Konstituciniame Teisme išsiaiškinti - ar tai, kad NDX atėjo į liūtą be konkurso - yra konstitucinė nuodėmė ar ne. Manau, kad ne, bet į tai turi atsakyti KT. Gal būt nuodėmė buvo leisti Maximai pigiai nusipirkti VST, bet tai jau Brazausko nuodėmės klausimas.

Taigi stengiuosi būti nuoseklus. Man daug kas nepatiko Maximos ir Vyriausybės veiksmuose visų derybų metu, bet tai nereiškia, kad vien dėl to aš turiu keisti savo nuostatas, kurios visada buvo nuoseklios. Visą laiką stengiuosi elgtis atsakingai - o tai reiškia, kad ne vien kritikuoju, bet ir ieškau kaip ištaisyti tas klaidas, kurių Vyriausybė pridaro. Už tai kartais esu kritikuojamas. Bet tai manęs nežeidžia, nes esu įsitikinęs, kad esu teisus.

Ketvirtadienis, 2008, Vasario 28 09.42"

p.s. vienas papildomas dalykas, kuris paaiškėjo per praeitą savaitę - tai Ž.Marcinkevičiaus pareiškimas TV laidoje, kad NDX yra pasirengęs trauktis iš liūto projekto, per septynis metus išparduodamas savo akcijas. Tiesą sakant, pats to pareiškimo negirdėjau, tai nežinau kokiame kontekste tai buvo pasakyta, tačiau teisus yra ministras A.Butkevičius, teigęs, kad tokiame projekte trumpalaikiai investuotojai nėra pageidautini. Vyriausybė gali kai kuriuos dalykus ištaisyti sutartyse, bet reikia Vyriausybės valios. Bus pie ką pasikalbėti su Premjeru, kai jis penktadienį po ilgų kvietimų, ateis į frakciją pokalbiui....

Permainos (?) Rusijoje ir mes

Rusija turi naują Prezidentą. Negali sakyti, kad Rusija išsirinko naują Prezidentą, nes tos procedūros, kuri vakar vyko, negali vadinti rinkimais. Tačiau lygiai taip pat negali sakyti, kad Rusijos piliečiai nepritaria tokiai Prezidento parinkimo procedūrai.

Ką reikš visam pasauliui ir Lietuvai naujasis Rusijos Prezidentas šiandien sunku spėlioti. Akivaizdu, kad ta pati grupuotė, kuri prieš aštuonerius metus pasiekė, kad Rusijos Prezidentu turi tapti buvęs KGB karininkas ir buvęs FSB vadovas V. Putinas, dabar nutarė, kad Rusijai reikia liberaliau atrodančio Prezidento ir todėl juo tapo D.Medvedevas. Iš kitos pusės reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Medvedevas iki šiol vadovavo ir Gazpromui. Taigi naujoje Rusijos Prezidento institucijoje ryškiai susilies du Rusijos galios simboliai: FSB pėdsakas, kurį D.Medvedevas paveldės per savo paskyrimo Prezidentu procedūrą, ir Gazpromo galios pėdsakas. Ką tokia simbiozė reikš intensyviai "gazpromizuojamai Europai", galime tik spėlioti. Kai gyveni tarp dviejų kaimyninių valstybių , ir vienos iš jų buvęs kancleris tampa vieno iš stambiausių Gazpromo projektų vadovu, o kitoje buvęs Gazpromo vadovas tampa Prezidentu, tai šia proga belieka tik savęs paklausti – ką Gazpromas yra mums paruošęs.

Tokioms spėlionėms labai padeda nesenai lietuviškai išleista žinomo “Economist” žurnalo apžvalgininko Edward Lucas knyga “Naujas šaltasis karas”. Noriu priminti E.Lucas žodžius nesenai pasakytus interviu, kuris buvo paskelbtas “alfa” interneto puslapyje:

“Vakarams atsitokėti /pastaruoju metu/ padėjo neįtikėtinos Kremliaus klaidos – Kremlius turėjo stiprias kortas, bet žaidė ypač grubiai ir kvailai.

Rusams geriau sekasi užsupanti švelnaus priėjimo strategija – kurią jie, sakyčiau, taiko Lietuvoje. Čia yra galingų verslo grupių, istoriškai susijusių su Rusija, kurios konsolidavo ekonominę ir iki tam tikro laipsnio politinę galią. Užsupanti strategija Rusijai žymiai sėkmingesnė, negu grubūs metodai, kai naudojamas Rolandas Paksas ir Viktoras Uspaskichas.

Labiausiai bijau, kad Kremlius tai supras ir pereis prie švelniojo varianto ir gal būt todėl Dimitrijus Medvedevas daromas nauju prezidentu. Jis įkūnija švelnųjį požiūrį ir vaizduoja Rusiją Vakarų investicijų rojumi”.(2008.02.22. www.alfa.lt).

Taigi - su naujuoju Rusijos Prezidentu turime ruoštis užsupančiai švelnaus priėjimo strategijai, kurią gali būti sunkiau atpažinti nei grubius metodus, prie kurių jau buvome pripratę.Apie tai ir rašėme praeitais metais paskelbtoje "Rusijos sulaikymo strategijoje". Bet savame kieme pranašu nebūsi...

O kaip mus švelniai užsupa šiuo metu, labai teisingai pastebi V.Rachlevičius, su pasipiktinimu kalbėdamas apie nekliudomą rusiškos chaltūros invaziją. Tik ar atsilieps kas nors į V.Rachlevičiaus šauksmą tyruose:
"O gal mąstančiam verslui ir visuomenei jau pats laikas imtis pilietiškų iniciatyvų: neimportuok, nepirk, boikotuok, nežiūrėk, neinformuok, neremk tokių filmų ir TV laidų, nebendradarbiauk su tokiais prodiuseriais?"


"

Demokratija: mirtinos ligos diagnozės

"lryto" interneto puslapyje užtikau nuorodą į Kultūros Baruose paskelbtą vertingą šiandieninų demokratijos ligų analizę, ypatingai tinkamą ir mums. Nors vertimas iš bulgarų kalbos gana prastas, bet įžvalga į šiuolaikinę "elito' ir "masių" sankirtą, kuri garantuoja demokratinę populizmo sėkmę ir "iliberalios demokratijos" plėtrą, yra labai gili ir tiksli. Perspektyva paprasta - iliberali demokratija suvalgys savo motiną - liberaliąją demokratiją.

Kas prižiūrės liūto prižiūrėtojus?

Vakar buvo paskelbta, kad LEO stebėtojų tarybai vadovaus Julius Niedvaras. Kas žino, gal ir neblogas pasirinkimas? Tačiau kai skaitau apie visą galimą stebėtojų tarybos sudėtį - minimos B.Lubio, L.Ašmanto, J.Vilemo pavardės, tai nori nenori kyla keletas paprastų klausimų.Visų pirma,- ką tokia stebėtojų taryba veiks, kam ji atsiskaitys ir kokia yra kiekvieno tarybos nario atsakomybė? Kiek galima suprasti iš tokios stebėtojų tarybos sudėties, jie bus atskaitingi tik kiekvienas pats sau, o tai reiškia kad Leo valdyba galės dirbti faktiškai be jokios intensyvesnės priežiūros.

Nesu didelis verslo vadybos specialistas, nesu ir didelis tokių stambių ir valstybei strategiškai svarbių energetinių kompanijų valdymo žinovas, todėl neapsikentęs pasidomėjau, kaip tokias problemas sprendžia mūsų kaimynai pragmatiškieji estai, kurių valstybinę, nesuskaldytą ir puikiai veikiančią elektros energetikos kompaniją "Eesti Energia" tas pats Žilvinas Marcinkevičius dažnai minėdavo pavyzdžiu mums lietuviams.

Kaip nurodoma "Eesti Energia" interneto puslapyje, šios kompanijos stebėtojų tarybą sudaro 8 asmenys, o keturi iš jų yra parlamentinių partijų atstovai - du iš jų yra parlamentarai, vieną partiją atstovauja verslininkas, o ketvirtasis yra esto europarlamentaro patarėjas.

Taigi pragmatiškieji, ekonomikos nepolitizuojantys estai savo energetikos liūtą pavedė prižiūrėti prižiūrėtojams, iš kurių bent pusę prižiūri politinės partijos.

Kaip galima spėti lietuviško liūto prižiūrėtojus prižiūrės nebent tik ta pati Maxima. Kaip skelbiama reklamoje - viskuo pasirūpinta.