Valstybės degradacija: ar įmanoma ją sustabdyti

Besibaigiantys metai akivaizdžiai parodė, kad šalia gerų ir ne tokių gerų dalykų valstybės ekonomikos ir finansų reikaluose, kai kuriose valstybės gyvenimo srityse akivaizdžiai pasimatė tai, ką galima pavadinti natūralia slinktimi link liepto galo. Ir tokių sričių, už kurių funkcionavimą atsako Vyriausybė, skaičius darosi vis didesnis. Švietime, sveikatos apsaugoje, policijos reikaluose valdžios ilgalaikis negebėjimas spręsti esminių šių sričių problemų , užtikrinant jų tinkamą finansavimą, galų gale šias sritis atveda iki visiškos erozijos, degradacijos, bankroto (galima pasirinkti kokį nori terminą). Mokytojų streikai, policijos sukeltos tragedijos Aleksandrijoje yra tik “žiedeliai” ir įžanga į tas vis gilėjančias problemas, kurių dar daugiau pamatysime ateinančiais ir vėlesniais metais.

Tokias išvadas galima padaryti remiantis ne vien tik empiriniais pastebėjimais. Tokias išvadas daro ir žymiausi Lietuvos ekonomistai ir finansistai, įskaitant prof. E.Vilką, R.Kuodį, G.Nausėdą ir kitus, kurie nesenai Ūkio ministerijos interneto puslapyje paskelbtoje atnaujintoje Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikės strategijoje visas šias problemas išdėsto labai aiškiai, tiksliai ir siūlydami labai konkrečius problemų sprendimo būdus (žr. 1 priedą - ištrauką iš atnaujintos strategijos).

Papildomai pavarčius paskutinius Eurostato duomenis galima daryti tokias paprastas išvadas:

I. Lietuvos ekonomika pagal BVP kiekį vienam gyventojui sparčiai artėja prie europinių vidurkių dydžio, ir jau lenkia ne tik Rumunijos ar Bulgarijos, bet ir Lenkijos dydžius, sparčiai artėjame prie Vengrijos, Slovakijos, Portugalijos lygmens. Žr. 2 priedą - Eurostato duomenų lentelę


II. Kaip rašoma ilgalaikėje ūkio plėtros strategijoje, nepaisant to, kad Lietuvos ekonomika sparčiai auga, viena iš esminių Lietuvos gyvenimo problemų yra valstybės negebėjimas efektyviai vykdyti savo funkcijų: “Lietuvos valdžios sektoriaus biudžeto pajamų santykis su BVP yra mažiausias ES ir pagal šį rodiklį Lietuva yra arčiau JAV ar Japonijos tradicijos, nei “gerovės valstybės” tradicijos, vyraujančios išsivysčiusiose ES (ir ypač Skandinavijos) šalyse. Nepaisant to, Lietuvos valdžia mėgina finansuoti labai daug funkcijų, apimant ir tokias daug lėšų reikalaujančias sritis kaip sveikatos apsauga ar aukštasis mokslas, kurios šalyse, turinčiose panašaus dydžio biudžetą, didele dalimi yra teikiamos privataus sektoriaus.”
Iš tiesų dar vieni Eurostat duomenys (žr. 3 priedą) akivaizdžiai rodo, kad tiek pagal į nacionalinį biudžetą surenkamų pajamų, tiek pagal biudžetinių išlaidų procentus Lietuva užima paskutines vietas tarp ES valstybių pagal perskirstymo ir valstybės funkcijų finansavimo mažumą. Akivaizdu, kad visos senosios ES valstybės, išskyrus Airiją, savo išlaidoms skiria virš 40 proc. BVP. ES vidurkis siekia net 46.6 proc. Visos naujokės šiuo požiūriu gana stipriai atsilieka nuo senosios Europos.

III. Kaip rašoma ilgalaikėje ūkio plėtros strategijoje, norint valstybei tinkamai vykdyti savo funkcijas, tėra galimos dvi strateginių sprendimų kryptys: pirma, mažinti valstybės funkcijų apimtis, dalį iš jų privatizuojant (pvz. aukštąjį mokslą ar sveikatos apsaugą), tuo pačiu sukaupiant daugiau pinigų valstybės globoje liekančioms funkcijoms; antra, didinant valstybės vykdomą BVP perskirstymą per nacionalinį biudžetą iki 38 proc. Lietuvai tai reikštų, kad į biudžetą papildomai gaunama beveik 5 milijardai litų, nes šiuo metu BVP siekia iki 100 mlrd.litų. Jeigu šiuos 5 milijardus litų skirti švietimui, aukštajam mokslui, kultūrai, sveikatos apsaugai, policijai – šios sritys pajustų stiprų finansavimo pagerėjimą, tame tarpe sprendžiant ir atlyginimų problemas. Tenka pastebėti, kad strategijos autoriai, kaip iš vieną iš skaudžiausių problemų įvardija šių sričių ilgalaikės degradacijos perspektyvas, jeigu finansavimas nebus sutvarkytas artimiausiu metu.

IV. Nacionalinio biudžeto pajamų padidinimas nereiškia, kad vardan to reikia didinti mokesčius. Estijoje mokesčiai yra mažesni, bet perskirstymas yra net trimis procentais didesnis nei Lietuvoje. Slovakijoje, prieš kelis metus įvykdžiusioje “flat tax” revoliuciją ir nustačiusioje tris pagrindinius verslo mokamus mokesčius: PVM, pelno ir pajamų mokesčius lygius 17 proc., perskirstymas yra toks pat, kaip Lietuvoje, o valstybės išlaidos daugiau nei 3 proc. viršija Lietuvos rodiklius.
Lietuvos valstybės finansų problemos visų pirma yra tai, kad “kūrybiniai darbuotojai”, patentininkai ir kaimas moka žymiai mažesnius mokesčius nei kiti, arba jų visai nemoka. Todėl ir perskirstymo procentai santykinai yra mažesni. Čia visų pirma ir glūdi valstybės finansinių problemų sprendimo raktas.
Lietuviškas paradoksas: pagal mokesčių dydžius, kuriuos moka verslas, Lietuva pralaimi regioninę konkurenciją (kitaip sakant, mokesčiai santykinai yra didesni), tačiau valstybės funkcijoms valstybė turi santykinai mažiau pinigų, nei tos šalys , kuriose minėti mokesčiai yra mažesni.

V. Taigi mokytojų, medikų, policininkų, net ir pensininkų problemų sprendimas – tvarka valstybės finansuose. Jeigu to nedarome - valstybės degradacija tęsiasi. Negali ginčytis su tokia Lietuvos ekonomikos ir finansų guru išvada. Kad būtų galima tą tvarką įvesti reikia politinės valios. Kad to negalima pasiekti šiame Seime – yra visai akivaizdu. Ar to galima tikėtis būsimame Seime – vardan to verta dirbti.






1 Priedas

IŠTRAUKA IŠ “LIETUVOS ŪKIO (EKONOMIKOS) PLĖTROS IKI 2015 METŲ ILGALAIKĖS STRATEGIJOS ATNAUJINIMAS”

prof. E.Vilko vadovauta darbo grupė: E.Vilkas, A.Vasiliauskas, R.Kuodys, G.Nausėda ir kiti
2007.10.30


Pagrindinis valstybės įrankis spręsti rinkos ydų sąlygotas ekonominio – socialinio pobūdžio problemas yra valdžios sektoriaus biudžetas. Nors viešųjų lėšų panaudojimo efektyvumas yra svarbus dalykas, vis dėlto valstybės galimybes šioje viešosios politikos srityje iš esmės nulemia viešojo biudžeto pajamų dydis. Lietuvos valdžios sektoriaus biudžeto pajamų santykis su BVP yra mažiausias ES ir pagal šį rodiklį Lietuva yra arčiau JAV ar Japonijos tradicijos, nei “gerovės valstybės” tradicijos, vyraujančios išsivysčiusiose ES (ir ypač Skandinavijos) šalyse. Nepaisant to, Lietuvos valdžia mėgina finansuoti labai daug funkcijų, apimant ir tokias daug lėšų reikalaujančias sritis kaip sveikatos apsauga ar aukštasis mokslas, kurios šalyse, turinčiose panašaus dydžio biudžetą, didele dalimi yra teikiamos privataus sektoriaus.
Didelio masto neatitikimas tarp valdžios siekiamų vykdyti funkcijų ir lėšų joms finansuoti palaipsniui atvedė į situaciją, kuri pasižymi: a) neskaidriu latentiniu sveikatos apsaugos ir aukštojo mokslo sektorių privatizavimu, kai šių paslaugų vartotojai turi vis didesnę dalį šių paslaugų apmokėti ne kolektyviai per mokesčius, bet iš savo kišenės; b) nepakankamomis pajamomis didelių socialinių grupių, kurios priklausomos nuo viešojo finansavimo (pensininkai, mokytojai, kultūros darbuotojai, policininkai ir pan.). Tokia situacija yra neoptimali, kadangi ji (iš dalies) sąlygoja tokias negeroves kaip viešojo sektoriaus darbuotojų korupcija ar emigracija, aukštojo mokslo standartų kritimas, lėtas reformų vykdymas, chroniški biudžeto deficitai ir pan.
Gali būti dvi principinės išeitys iš šios situacijos. Pirma alternatyva valdžiai būtų atsisakyti nesėkmingų eksperimentų mokesčių srityje vykdymo bei mokestinių lengvatų dalijimo politikos, ir kurti modernią europietišką “vidurio kelio” mokesčių sistemą perskirstomos BVP dalies atžvilgiu, kas padėtų deramai finansuoti viešųjų paslaugų teikimą ir socialines programas. Tam reikėtų valstybės pajamų lygį pakelti iki maždaug 38 proc. BVP. Antra alternatyva būtų dabartinio viešųjų pajamų lygio išlaikymas, bet valstybės teikiamų privačių paslaugų (dalinis) privatizavimas. Švietimas (išskyrus pradinį ir vidurinį) ar sveikatos apsauga (išskyrus kovą su epideminėmis ligomis) iš principo nėra viešosios prekės – jas gali sėkmingai teikti privatus sektorius.
Be abejo, tiek švietimas, tiek sveikatos apsauga yra prekės, turinčios teigiamą išorinį poveikį, todėl, iš principo, gali būti prasminga teikti jas viešai. Tačiau dėl ilgą laiką buvusio skurdaus finansavimo ir to pasekmėje didėjančio neskaidrumo ir įvykusio latentinio kvaziprivatizavimo, argumentų balansas krypsta skaidraus privatizavimo alternatyvos link. Taip iš dalies yra dėl vadinamo hysteresis efekto - jei viešojo sektoriaus darbuotojai ilgą laiką gauna menkas algas, jame išsivysto degradacijos procesas, kuriam nuslopinti reikalinga privataus verslo vadyba. Taigi, aukštojo mokslo ir sveikatos paslaugų sektorių dalinis privatizavimas (ar mišrus modelis, apimantis, pavyzdžiui, privataus valdymo elementus) padėtų sutvarkyti paskatų sistemą, padėtų išspręsti lėto našumo bei paslaugų kokybės didėjimo šiuose sektoriuose problemą. Blogiausia viešojo sektoriaus raidos alternatyva būtų tarpinė, neskaidri padėtis, kai valdžia iš esmės išlaiko dabar turimas funkcijas, tačiau joms finansuoti neturi pakankamai lėšų.
Viena iš opiausių socialinių problemų Lietuvoje yra nepakankamas pensijų dydis. Šiuo metu vidutinė senatvės pensija sudaro apie 40 proc. vidutinės pomokestinės algos. Šį santykį reikėtų pakelti iki 60 proc ar bent iki pusės. ES šis vadinamasis pakeitimo santykis paprastai sudaro bent du trečdalius. Lietuvos socialinio draudimo sistema negauna pakankamai pinigų ne dėl mažo socialinio draudimo įmokos tarifo, o dėl to, kad, palyginti su kitomis Europos šalimis, turime labai mažą įmokas mokančiųjų ir pensininkų santykį (jei atmesime biudžetininkus, už kuriuos šį mokestį moka valstybė, šis vadinamasis priklausomybės santykis būtų net mažesnis už 1). Šį santykį nulemia ne tik palyginti ankstyvas išėjimo į pensiją amžius, bet ir tai, kad šiuo metu ištisos socioekonominės grupės yra arba iš viso atleistos nuo socialinio draudimo mokesčio (dirbantys pagal autorines sutartis, ūkininkai) arba moka įmoką tik bazinei pensijai (dirbantys pagal verslo liudijimus). Gaunantys oficialiai tik minimalų darbo užmokestį, o likusią atlyginimo dalį vokeliuose, taip pat yra šio santykio mažumo priežastis.
Išskirtnis dėmesys turi būti skiriamas ilgalaikio viešųjų finansų tvarumo užtikrinimo problemai. Su visuomenės senėjimu susijusių išlaidų ilgalaikis poveikis Lietuvos viešiesiems finansams kelia susirūpinimą: augant pensininkų skaičiui artimiausiais dešimtmečiais Lietuvos biudžetas susidurs su augančiu spaudimu. Nepaisant to, kad Lietuva pastaraisiais metais įvykdė struktūrines reformas, kurios įgalino sumažinti projektuojamas su visuomenės senėjimu susijusias išlaidas, ilgalaikio viešųjų finansų tvarumo užtikrinimas išlieka pagrindiniu iššūkiu formuojant socialinių transferų politikos kryptis, toliau reformuojant sveikatos apsaugos ir švietimo sistemas. Būtina sparčiau įgyvendinti privačiu kaupimu paremtą pensijų reformą, vykdyti sisteminę aukštojo mokslo reformą, skatinančią asmeninę atsakomybę už aukštąjį išsilavinimą, ir sveikatos sistemos reformą, įgalinančią konkurenciją bei leidžiančią efektyviau panaudoti sveikatai skirtus viešus išteklius.
Apsisprendus dėl viešųjų programų aprėpties ir masto, reikia parinkti tokią mokesčių sistemą ir jos parametrus, kuri leistų surinkti reikalingas lėšas su mažiausiais ekonominio efektyvumo nuostoliais ir mažiausiais administravimo kaštais. Dabartinė mokesčių sistema pasižymi gausiomis išimtimis, kurios dažnai ir mažina ekonomikos efektyvumą, ir menkai prisideda prie socialinės nelygybės mažinimo.
Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifo požiūriu Lietuva vis dar pralaimi aplinkiniams regionams. Taip atsitiko todėl, kad pernelyg ilgai diskutuota GPM mažinimo klausimu, tuo tarpu pirmasis realus sprendimas padarytas tik 2006 m. liepos 1 d. Nors Lietuva įžengė į padidinto ekonomikos aktyvumo ir potencialaus perkaitimo zoną, tolesnis GPM mažinimas vis dar svarstytinas. Apsisprendimas dėl konkrečių veiksmų artimiausiais metais atskleis, kokia kryptimi juda Lietuvos ekonomika. Jei pasitvirtins nuogąstavimai dėl ekonomikos plėtros lėtėjimo, reikėtų nedvejoti ir sumažinti GPM (net jei dėl to padidėtų fiskalinis deficitas) iki 20 proc., tuo tarpu jei ekonomika toliau augs 7-8 proc., reikėtų pasitenkinti mokesčio sumažinimu nuo 27 proc. iki 24 proc.
GPM traktuotinas ne tik kaip dirbančiųjų neto darbo užmokestį ir mokią paklausą lemiantis svertas, bet ir kaip darbdavių bendrųjų darbo užmokesčio ir socialinio draudimo sąnaudų elementas. Sumažinus GPM tarifą, galima tikėtis nuosaikesnių samdomųjų darbuotojų reikalavimų didinti realųjį darbo užmokestį, kuris šiuo metu daugelyje ūkio sektorių augimo tempais lenkia darbo našumą.
Reikėtų siekti palaipsniui mažinti gyventojų pajamų mokesčio ir/ar socialinio draudimo įmokų tarifą, mokestinių pajamų sumažėjimo kompensavimui išplečiant mokesčių bazę, pavyzdžiui, panaikinant autorinių sutarčių ir verslo liudijimų institutus, grąžinant žemės ūkį į bendrąją mokesčių sistemą. Tik užtikrinus šias papildomas socialinio draudimo pajamas, galima įvesti socialinio draudimo įmokos lubas, priešingu atveju nukentės ir taip mažos pensijos. “Sodrai” reikia rasti teisingą santykį tarp dviejų funkcijų: valstybės teikiamos draudimo paslaugos ir perskirstymo sistemų. Didesnė orientacija į draudimo funkciją padidintų sistemos teisingumą ir pagerintų Lietuvos konkurencingumą, pritraukiant užsienio (kontroliuojančias) kompanijas ir sumažinant bendrąjį ribinį darbo pajamų mokesčio tarifą kvalifikuotai darbo jėgai.
GPM mažinimą tikslinga derinti su skaitlingų mokesčių lengvatų atsisakymu, kadangi jos iškraipo santykines prekių kainas ir taip mažina ekonomikos efektyvumą, bet nepadeda spręsti socialinių problemų, nes prekių kainos dėl lengvatinio mokesčio tarifo arba nesumažėja, arba šių prekių nevartoja neturtingiausieji visuomenės nariai (pavyzdžiui, žalia mėsa, bilietai į koncertus). Lengvatų pirmiausia verta atsisakyti tose srityse, kurios menkai tepasitarnauja šalies prekių išoriniam konkurencingumui ir nėra itin socialiai reikšmingos (specialus GPM tarifas „autoriniams“ atlyginimams, daugelis PVM lengvatų, galiausiai GPM lengvata būsto paskolų palūkanoms).
Reikėtų svarstyti galimybę įvesti visuotinį gyventojų turto mokestį. Turto mokestis tiek ekonomikos efektyvumo, tiek teisingumo požiūriu yra patrauklus mokestis, nors jo administravimas ir gali būti sudėtingas. Toks mokestis galėtų sukelti stiprų pasipriešinimą, tačiau racionalus neapmokestinamo turto minimumas padėtį pataisytų: mokestį mokėtų pirmiausia spekuliuojantys nekilnojamuoju turtu (NT) gyventojai. Visuotinio NT mokesčio įvedimo aktualumas priklauso nuo šio turto rinkos procesų. Jei spekuliatyviniai veiksniai pranoktų fundamentaliuosius veiksnius ir nekilnojamojo turto kainos toliau augtų 30-40 proc. per metus, NT mokesčio įvedimas būtų racionalus žingsnis.
Reikia peržiūrėti mokesčių sąrašą ir spręsti problemą tokių mokesčių, kurie biudžetui beveik neduoda pajamų, o valstybė ir žmonės patiria kaštus juos mokėdami (pavyzdžiui, žemės mokestis, dauguma žyminių mokesčių). Visais atvejais mokesčių reformą būtina įgyvendinti kompleksiškai. Nepavykus pasiekti politinio kompromiso dėl viso mokesčių politikos priemonių paketo, reforma turėtų būti visiškai suspenduota, kol toks sutarimas bus pasiektas. Priešingu atveju rizikuojama prarasti fiskalinę discipliną prieš rinkimus, kai išauga motyvacija įgyvendinti mokesčių naštą lengvinančias ir viešąsias išlaidas didinančias priemones.

2 Priedas

GDP per capita in Purchasing Power Standards (PPS) (EU-25 = 100)

Šalis/ metai	2000	2007
EU - 27	100	100
EU - 15	115.2	111.7
Belgium	126.4	123.6
Bulgaria	27.9	38.7
Czech Republik	68.7	82.0
Denmark	132.2	126.0
Germany	119.0	114.1
Estonia	44.8	71.7
Ireland	131.2	143.9
Greece	84.4	98.4
Spain	97.8	102.6
France	115.8	111.8
Italy	117.4	103.0
Cyprus	89.1	93.6
Latvia	36.9	60.6
Lithuania	39.4	61.6
Luxembourg	244.8	284.1
Hungary	56.3	65.4
Malta	84.0	76.3
Netherlands	134.8	132.6
Austria	133.7	129.5
Poland	48.5	55.2
Portugal	78.3	73.9
Romania	26.0	39.4
Slovenia	78.9	91.7
Slovakia	50.3	67.6
Finland	117.8	118.4
Sweden	127.3	127.3
Norway	165.7	187.4
Switzerland	145.0	135.6
United States	159.5	151.0
Japan	117.4	112.8

3 Priedas

Europos Nacionalinių Biudžetų Pajamų ir Išlaidų Statistika

Valstybės		Pajamos			Išlaidos
	1996	2000	2006	1996	2000	2006
ES -27			45			46.6
Bulgaria			40.3			37.1
Romania		43.8	33.2		40.6	35.0
Estonia	40.3	36.2	36.6	42.3	36.5	33.0
Latvia	36.5	34.6	37.0	37.0	37.3	37.2
Lithuania	34.1	35.9	33.4	37.4	39.1	34.0
Czech	39.3	38.1	40.7	42.6	41.8	43.6
Hungary	47.9	43.6	42.6	52.6	46.5	51.9
Poland	46.1	38.1	40.0	51.0	41.1	43.8
Slovenia	44.5	43.6	44.1	45.6	47.4	45.3
Slovakia	43.1	38.3	33.5	52.9	50.5	37.2
Portugal	39.1	40.2	42.5	43.6	43.1	46.4
Greece	37.3	43.0	39.5	43.9	46.7	42.3
Ireland	39.0	36.3	37.1	39.1	31.5	34.2
Germany	46.0	46.4	43.8	49.3	45.1	45.4
Sweden	61.5	60.9	57.9	64.9	57.1	55.6
Finland	56.5	55.2	52.5	60.0	48.3	48.8
Denmark	57.4	56.5	56.2	59.3	54.2	51.5