2008-01-04

Kas bendro tarp mokytojų ir "Leo.Lt"?

Tarp mokytojų ir "Leo.LT" bendra yra tai, kad dėl abiejų šių dalykų vakar iš Palangos važiavau į Vilnių ir atgal į Palangą. Dar bendra yra tai, kad ir švietimas, ir energetika yra du svarbiausieji iššūkiai valstybei.

Iš pradžių su M.Adomėnu pristatėme Manto vadovaujamos mūsų švietimo reikalų darbo grupės paruoštus pasiūlymus kaip atstatyti mokyklos ir mokytojų autoritetą. Nes tai yra svarbiausia ugdymo kokybės sąlyga. Autoritetas yra retai vartojama sąvoka mūsų gyvenime. Kažkada apie tai rašiau "Veide": įdomus lingvistinis paradoksas - angliškai žodis "autoritetas" ir "valdžia" skamba taip pat "authority", taigi anglams valdžia yra tai kas turi autoritetą, kas yra nusipelnęs pagarbos, lietuviškas žodis "valdžia" savo kilme neturi nieko bendro su žodžiu "pagarba". Mokytojų, mokyklos "autoriteto galia" yra užmiršta tema mūsų svarstymuose. O gaila. Įdomiausia, kad su Leonidu Donskiu, kaip visada Palangoje besidarbuojančiu su Nacionalinės Moksleivių Akademijos vaikais išvakarėse diskutavome apie autoriteto krizę Lietuvoje kaip vieną iš reikšmingiausių pastarojo laikotarpio mūsų visuomenės reiškinių.

Energetika vakar buvo mūsų susitikimo su Ūkio ministru ir jo komanda tema. Įspūdžiai - ne kokie. Vaizdas - kad pati Vyriausybė nebetiki šiuo projektu, bet propagandiniais sumetimais norėtų, kad "ne" pasakytų Seimas, kurį po to galima būtų kaltinti, kad Seimas sutrukdė "gerai Vyriausybei" pasirūpinti Lietuvos energetiniu saugumu.

4 komentarai:

Vytautas rašė...

Laba diena.Labai norėčiau, kad gerbiamasai Kubilius galų gale atkreiptų dėmesį ir atsakytų į mano komentarus.Tai štai, norėčiau pakalbėti apie Tėvynės sąjungos paramą socdemams ir už tą paramą gautus postus seimo komitetuose ir komisijose:-)
Žiurint teisiškai į šiuos dviejų partijų santykius, daug kas pasidaro aišku.Demokratinėse valstybėse, teisė yra teisių ir pareigų vienovė, t.y. teisė ir pareiga viena nuo kitos neatsiejamos.Tam, kad įgytum teisę, pirma turi įvykdyti pareigą.Pvz.: norėdamas pasinaudoti teise važiuoti viešuoju transportu, privalai įvykdyti pareigą- užsimokėti už važiavimą.Taip pat teisės įgyvendinimui yra būtina kita santykio pusė, kuri ir garantuoja asmens (institucijos) tam tikros teisės įgyvendinimą, mano pateikto pavyzdžio atveju, tai būtų viešojo transporto paslaugas teikianti įmonė. Taigi tiek keleivis, tiek paslaugas teikianti įmonė, turi tam tikras savo teises, kurias įgyvendina atlikdami tam tikras pareigas vieni kitiems- keleivis įgyja teisę važiuoti viešuoju transportu tik įvykdęs pareigą vežėjui- užsimokėjęs už važiavimą ir tuo pačiu vežėjas įgyvendina savo teisę į pelną, o vežėjas atlieka pareigą ir įgyvendina asmens teisę- nuveža jį iki reikiamos vietos.
Teisė kuri įgyvendinama neatliekant pareigos, yra privilegija. Pareiga, kuri nesukuria teisės, yra prievolė.Manau, nesunku įsivaizduoti koks būtų rezutatas, jei vežėjas netektų teisės į pelną, bet turėtų pareigą vežti keleivius.Šis pavyzdys puikiai įrodo, kad teisė ir pareiga viena nuo kitos neatsiejama.
Tai štai per šią sampratą paanalizuokime Tėvynės sąjungos ir socdemų santykius:
1. Buvo susitarimas tarp Kirkilo ir Kubiliaus, kad Tėvynės sąjunga rems vyriausybę.Šiuo susitarimu Tėvynės sąjunga įgijo pareigą remti vyriausybę ir teises- užimti įvairius postus seimo komitetuose, vyriausybė įgijo teisę turėti Tėvynės sąjungos paramą ir pareigą- suteikti minėtus postus Tėvynės sąjungos frakcijos seime nariams. Čia viskas teisiškai atrodo normalu ir teisinga, teisės ir pareigos vienovė išlaikoma.
2. Po daugiau nei metų vyriausybės rėmimo, Tėvynės sąjunga nusprendžia neberemti vyriausybės, nutraukia susitarimą. Teisiškai žiūrint, atsisako pareigos ją remti, vyriausybė netenka teisės į rėmimą, TAČIAU, Tėvynės sąjunga neatsisako savo teisių, ką, teisiškai žiūrint jie turi padaryti, juk pareiga jau nebevykdoma, vadinasi ir pagrindo tesei egzistuoti nebeliko- Tėvynės sąjunga turėtų palikti užimtus postus seimo komitetuose ir komisijose, kurių įgijimo pagrindas- vyriausybės rėmimas.
3. Galima pagrįstai daryti išvadas:
a) Tėvynės sąjunga ir socdemai yra sudarę užkulisinį susitarimą dėl rėmimo ir tik viešai meluoja Lietuvos žmonėms, kad neberemia vyriausybės, todėl tarp jų yra teisės- pareigos santykis, kas reiškia jog vieni lieka postuose, o kiti už tai gauna rėmimą;
b) Jeigu yra taip, kaip sako Tėvynės sąjungos vadai, kad ši partija neberemia vyriausybės, logiška, kad jie savo buvimą postuose suvokia kaip privilegiją, juk jokios pareigos, kuri suteiktų teisę užimti tuos postus jie neatlieka. Kyla klausimas, kodėl Tėvynės sąjunga turi tokias privilegijas, kokių neturi kitos partijos? Ar Tėvynės sąjunga, vykdydama savo veiklą, turi ir kitose srityse tokių privilegijų?
KLAUSIMAS ANDRIUI KUBILIUI: KAIP YRA IŠTIESŲ?

Andrius Kubilius rašė...

Vytautui,

tiek daug tariamai teorinių išvedžiojimų dėl nieko - reikia paskaityti Seimo statutą prieš pradedant tokius ilgus teorinius samprotavimus. O Seimo statutas sako labai aiškiai, kad pasiskirstymas vadovų Seimo komitetams postais turi būti proporcingas frakcijų dydžiui. Ir šį pasiskirstymą lemia ne socialdemokratai, o visos frakcijos. Pagal frakcijų dydžius Tėvynės Sąjungai ir priklauso 3 komitetų pirmininkų postai, kuriuos dabar TS atstovai ir užima. Tuo tarpu Darbo partija ir liberaldemokratai jiems pagal proporcijas priklausančias komitetų pirmininkų vietas yra atidavę socialdemokratams, kurie jų turi neproporcingai daug. Taigi žiūrint į vadovavimą Seimo komitetams - tai darbiečiai ir liberaldemokratai yra socialdemokratų rėmėjai, nes yra padovanoję komitetų vadovų vietas.

Vytautas rašė...

Žinoma, Jūs esate teisus.Seimo statutas irgi yra teisės aktas, kuris išreiškia teisių ir pareigų vienovę. Štai 44 straipsnio "Seimo komitetų sudarymas",10 jo punktas skelbia: Komitetų sudėtį ir komitetų narių pavaduotojus tvirtina Seimas, balsuodamas už visą komiteto narių ir jų pavaduotojų sąrašą. Nepatvirtinus visa procedūra kartojama iš naujo.
Čia ir tampa aišku, kad komiteto sudėtį galima patvirtinti, jei už jį balsuoja dauguma seimunų, o daugumos Tėvynės sąjunga juk neturi.

mk rašė...

Kaip ten bebūtų, daugeliui žmonių ir tų pačių TS bei LSDP rinkėjams 2006-2007 m. „vaivorykštė“ (parama Kirkilui) atrodo kaip dar vienas elito chebrantų susimokymas pasidalyti valdžią tarpusavyje.
Šitaip Lietuvos politikos senbuvės surizikavo galutinai prarasti pasitikėjimą kaip tradicinės ideologijos reiškėjos, nes susimovusi "vaivorykštės" koalicija vis dėlto reiškė vyriausybės rėmimą, o valdžios pasidalijimą įstatymų leidyboje.

Todėl aiškinimą, jog „darbiečiai ir liberaldemokratai yra socialdemokratų rėmėjai, nes yra padovanoję komitetų vadovų vietas“ galima vertinti tik kaip nevykusį pajuokavimą. trokštanti susimautų. Juk vienas iš deklaruotų „vaivorykštės“ tikslų – užtverti kelius „naujoms politinėms jėgoms“ ir su jomis siejamam chaosui.

Bet užtat dabar Lietuvoje tapo sunku identifikuoti kairę ir dešinę. Darbo partijos, socdemų, valstiečių ir Naujosios sąjungos bendradarbiavimas, kuris vis dėlto rėmėsi ne panašiomis ideologinėmis nuostatomis, o didesne plačia parlamentine dauguma, konjunktūriškai sugalvota valstybininkų remiama koalicija.
Buvo pasukta trumpalaikės naudos ir ambicijų link. Atvertas kelias A.Brazausko vadovaujamai postnomenklatūrinei kairiųjų koalicijai.

Visos ikirinkiminės šnekos apie nebendradarbiavimą su Uspaskich vadovaujama Darbo partija tapo retorikos šiukšlėmis.

Ir 2006 vasaros pradžioje dešiniųjų bėda buvo ta, kad jie neturėjo nei daug ambicijų, nei kozirių per išankstinius Seimo rinkimus. Matyt todėl buvo nutarta palūkėti, kol Kirkilo vyriausybė neišvengiamai susimaus.

Danguje, kaip žinia, vaivorykštės gražios pažiūrėti, bet visada greitai išsisklaido. Lietuvos politiniame gyvenime pasitaiko visaip.

Atsistatydinti iš pareigų Seime, aišku, galima. Tik nežinia, ar nauji kandidatai į atsiradusias laisvas vietas būtų patvirtinti. Tai įrodo liūdnas etikos ir procedūrų komisijos pavyzdys.