Rusijos Sulaikymas: Amerikos požiūris
Sėdžiu Berlyne.
Šiandien “International Herald Tribune” pateikė amerikietišką Rusijos sulaikymo strategiją. Cituoja Daniel Fried’o , kuris yra C.Rice assistant secretary for European and Eurasian affairs, kuris šneka labai paprastai ir aiškiai. Cituoju: “jis [Fried] pridūrė, kad tai, kas yra reikalinga, - tai pastovus bendravimas[su Rusija], kuris turi būti derinamas su kietumu, jeigu norima pabandyti padėti įtakojant Rusiją jos “nebaigtos transformacijos” metu.
D. Fried taip pat pakvietė Europą pasipriešinti Rusijos siekiui ir toliau tęsti su savo noru turėti įtaką valstybėms, kurias anksčiau Sovietų Sąjunga buvo okupavusi. Tai užuomina, kad Rusija, kuri pati skundžiasi tuo, ką ji vadina kišimusi į jos vidaus reikalus, atvirai remia separatistus Gruzijoje ir Moldovoje ir stengėsi įbauginti Ukrainą ir Baltijos valstybes. “Mes neturėtume mokėti kainos už bendradarbiavimą, nei turėtume pataikauti Rusijai, kai ji elgiasi taip, lyg Rusija yra nusipelnusi to, kad jai priklausytų išlikusi įtakos kaimynams erdvė.”
Taigi Amerika labai aiškiai formuluoja Rusijos sulaikymo strategijos principus. Estija bando įtikinti NATO, kad Rusija yra jai paskelbusi internetinį karą. O ką mes...
Lietuvoje tuo tarpu iš visos Sulaikymo strategijos yra matoma tik abejonės dėl Prezidento rinkimų. Įdomu, ar Lietuva kada nors pajėgs rimtai svarstyti Rusijos sulaikymo strategiją, ar Rusija neleis to padaryti.
3 komentarai:
Sveikinu autoriu su idomia “”dienorascio” ir “blogo” iniciatyva. Minciu destymo stilius sukelia paprastumo ir pasitikejimo jausma, nors uz grazaus fasado jauciasi kazkoks pavirstiniskumas. Bet gal tame ir yra tikslas, kad pazerti kokiu nauju minciu? Kaip sako, “kilnu numirti uz ideja, bet dar kilniau pasiaiskinti, ar ta ideja teisinga”.
Pereinant prie nauju minciu, “Rusijos sulaikymo strategija” primena amzina kova su vejo malunais. Prisiminkim zaidimu teorijos kalinio dilemma, kur TS pozicija primena issigandusi kalini, is baimes sumaisiusi “aibe su poaibiu” (betkurio zaidejo trukdymas ar juodinimas tik pablogina bendra rezultata). Prie to pacio – “stalinizmo neigimo draudimas”, kaip ir “Holokausto neigimo draudimas” – prilygsta draudimui “aplamai galvoti”. Nieko sau zodzio laisve – tik suabejojai, ir i kalejima – kazkaip panasu i ta pati Stalinizma. Aplamai, TS daznai apeliuoja i “morale”, nors tikriausiai retas susimasto, ka ta “morale” reiskia (morale sako “elkis taip, kaip nori, kad elgtusi su tavim” – t.y., neteisk, neieskok priesu, neslapukauk, nesivaizduok “ka nors zinas” – tuo tarpu valstybiniai interesai viska apvercia aukstyn kojom – kaltink, ieskok priesu, slapukauk, vaizduokis “visaziniu”). Aisku, politikui isvengti tokiu priestaravimu vargu ar imanoma, taciau susimastyti visada pravartu (“tikek tuo, kuris iesko tiesos, ir netikek tuo, kuris ja surado”).
Kitas pastebejimas – apie istorijos traktavima ir ateities prognozavima – Tony Judt ne pats geriausias atramos taskas, nes remiasi diskutuotinais “faktais” ir “tiki sutapimais” (“atsitiktinumas – didziausias zmonijos isradimas”), atkakliai ignoruodamas tarptautinius pinigu srautus ir bankininku interesus. Ironiska tai, kad T Judt pats neslepia savo tendencingumo (kodel – zr wikipedia). Bet kokiu atveju, pagrindini istorijos klausima – “quo vadis” (kam naudinga) – palieka nuosaleje, todel visa istorija traktuojama kaip chaotiskas “nevykeliu-egocentriku zaidimas”, slepiamu uz tokiu abstrakciu kaip “makroekonomika” ir “(inter)nacionaliniai interesai”.
Prisiminkime “klasikiniu politikos mokytoju” paziuri, aprasyta Sun Czu (“The Art of War”), ir Makiavelio bei Siono Isminciu rastuose – kur isjuokiama bet kokiu “istoriniu faktu” analize (nes faktai lengvai falsifikuojami, ir kuo daugiau “patvirtinanciu dokumentu”, tuo stipresni interesai stovi uz falsifikacijos, kam ir reikalingos visokios “spec-organizacijos”), ir analizuojami tik metodai ir rezultatai (kuriuos “falsifikuoti” zymiai sunkiau). “Faktais” buvo skaitoma tik akivaizdi realybe, su kuria neabejotinai sutinka 100% stebetoju. Jei bent vienas stebetojas abejoja, turim reikala ne su “faktais”, bet su “kazkam naudingom hipotezem, kamufliutom kaip faktai”. Stai jei sis poziuris butu priimtas kaip vienintelis tiesos kriterijus (skirtingai nuo “demokratinio balsavimo”, kur “tiesa” apsprendziama arogantiskos daugumos, neisvengiamai valdomos kazkokios mazumos), gal nereiketu ieskoti nauju “valstybes priesu”, ir butu laiko pamastyti apie “morales” ir “valstybes” priestaravimus, ir priarteti prie “tikruju valstybininko tikslu”
Na, o Lietuvos dauguma politiku man atrodo sedi Rusijos kiseneje arba jos bijo, ne taip Kaip Estai.Net Antrosios Lietuvos Respublikos laikais buvo kitair/pirmaja laikau dvieju tautu respublika/.Mano senelis Nepriklausomos Lietuvos/1918-1939/ laikais buvo du kartus Seimo nariu nuo Mazeikiu apskrities-na, bet tai gal but kitokie laikai ir kitokie zmones-dabar nebera idealistu, idejos labui pasisovusiu dirbti uz dyka Lietuvos idejai-1918 JU BUVO TUKSTANCIAI.
Keletas pastabų dėl "opinion" komentaro.
Jūs sakote <<< Pereinant prie nauju minciu, “Rusijos sulaikymo strategija” primena amzina kova su vejo malunais.>>>
Kaip žinia, vėjo malūnai yra nepavojingi ir grėsmių nacionaliniam saugumui nesukelia. Todėl ir kova su vėjo malūnais yra juokinga.
Tuo tarpu Rusijos grėsmė yra akivaizdi. Ir tą matome ne mes vieni. Gruzija savo kariniam biudžetui išleidžia 6 proc. BVP ir išlaiko keletą kartų didesnes karines pajėgas, nei pas mus Lietuvoje. Nors gyventojų skaičius yra panašus.
Taigi ne mes vieni, bet ir kitos šalys yra pasiruošę realiai kovoti su grėsmėmis. Ir tam reikia strategijos. Tam, kad kovotum su realiais pavojais, o ne su vėjo malūnais.
Rašyti komentarą