Europos ir Lietuvos analogijos: "raudonųjų brigadų" klausimu

Skaitau puikią Tony Judt knygą "Postwar. A history of Europe since 1945". Kęstutis Girnius sako, kad tai vienas puikiausių šiandieninių istorikų. Rašo tikrai puikiai ir pakankamai lengvai. Labai aiškiai atsiskleidžia visas pokario Europos, - suskaldytos ir kartais besiblaškančios paveikslas. Politinis, ekonominis, kultūrinis...Beveik 1000 psl.

Jeigu galvoti, kad visa Europos istorija juda tomis pačiomis trajektorijomis, tik rytinė Europos dalis (Rusija) juda su maždaug 100 metų atsilikimu, tai mūsų atsilikimas yra apie 50 metų.

Tada galime spėlioti, kas mūsų laukia, lygindami save su Europos trajektorija. O Europos trajektorija po 1945-ųjų buvo maždaug tokia: 20 metų (iki 1965-ųjų) stabilus ekonominis augimas, maža bedarbystė, senosios vertybės ir nostalgija praeičiai; po to prasideda po karo gimusių baby-boomer'ių kartos dominavimas, - radikaliai atsisveikinama su praeitimi, revoliucingai keičiasi kultūrinės pažiūros ir vertybės, ekonomikoje prasideda stagnacija, kuri vėliau perauga į ilgalaikę krizę, su aukšta infliacija ir didele bedarbyste, visuomenė (studentai, profsąjungos) radikalizuojasi, prasideda streikai, demonstarcijos, studentų revoliucijos, vėliau į sceną išeina naminiai vokiški ir itališki tikri teroristai iš "raudonųjų brigadų", kurios gaudamos finansavimą iš Maskvos, kovoja prieš visą kapitalizmo sistemą ir sugeba savo teroru beveik suparalyžuoti Vokietijos ir Italijos gyvenimą.

Makabriškas klausimas: kada Lietuvos ir Europos trajektorijų analogija ir į mūsų gyvenimą atneš lietuviškų teroristų, finansuojamų iš Maskvos. Maskva nelabai pasikeitė - prisiminkime Litvinenkos ir Politkovskojos nužudymus.