Apie šeimynines vertybes, lietuviškus Kalahario smėlynus ir prancūzišką dviračio pompą

Šeimynines vertybes geriausia yra liudyti su žmona minant dvivietį dviratį - tandemą. Šiandien (tai yra jau vakar, sekmadienį) tai ir darėme. 60 km - nedaug, bet kokių! Dabar kankina nemiga, nes kojos vis dar nenurimsta.

O viskas prasidėjo nuo to, kad šiandien išmynėme per patį karštį - vidurdienyje. Termometras rodė 32 laipsnius. Prakaitas mušė net neminant. Po to Rasa sugalvojo, kad gal vėsiau bus minant miško keliukais. Pasukome nuo Kairėnų miškais link Buivydžių. Kaip aš ir perspėjau iš anksto (nes buvau mynęs anksčiau), miško keliukas čia priminė keliuką per Kalahario smėlynus. O tandemas smėlėtame keliuke yra pražūtis. Taip ir kapstėmės mišku, karštyje, tvankoje, miškui užstojant bet kokį vėjelį. Ką reiškia vardan šeimyninių vertybių pasitikėti moterų pasirinkimu?! Ačiū Dievui, sugebėjome bent išsimaudyti mažame Taurijos upelyje.

Toliau - dar gražiau. Kai pagaliau radome ne tokį smėlėtą keliuką, tai jis galų gale atvedė į tikrą Twin Peaks'ą - Arvydų tvenkinių apylinkes. Ilgiausiai mynėme kažkokiu pylimu, nežinia kada ir už kokius pinigus supiltu, iš vienos pusės kažkoks kanalas, per kurį šokinėja stirnos, o kitoje pusėje didžiulė pelkė, kuri po to įgyja tvenkinių pavidalą.

Tuo metu jau buvo išgertas visas vanduo ir suvalgyti visi sausainiai. Jėgų nebebuvo. Jausmas, kad visą laiką mini į kalną. Ačiū Dievui, kad gyvenime vertinga yra ne tik šeimyninės vertybės (Rasa neįdėjo buterbrodų), bet ir kiti dalykai - pavyzdžiui, draugystė. Nes tik radome vieškelį - staiga žiūrime pro šalį važiuoja mūsų draugai - Feliksas ir Jūratė. Atėmeme iš jų sultis ir buterbrodus.

Bet to dar neužteko vertybių išbandymui. Kai priartėjome prie Bezdonių, iš rato tratėjimo, suvokiau, kad padanga nuleista. Kol bandžiau ją pripūsti, o po to ir pakeisti, užėjo galinga liūtis. Kai galų gale sumontavau padangą su nauja kamera, paaiškėjo, kad mano įsigyta nauja pompa, - prancūziška, koks 70 litų,- yra skirta ne padangų priputimui, o oro iš jų išsiurbimui. Ir vėl gelbėjo mūsų draugai Vilija su Alyčiu, buvę netoliese sode ir skubiai pristatę automobilinę pompą.
O po to ir sausus rūbus, kiaušinienę ir arbatą su romu.

Šios istorijos moralė yra labai paprasta:
- šeimyninės vertybės yra svarbu, labai gerai yra jeigu jos atlaiko tandemo minimą ar bendrą baidarės irklavimą sudėtingesne upe, bet pasitikėti žmonos gebėjimu parinkti tinkamą maršrutą reikia saikingai;
- klimatas akivaizdžiai atšyla ir todėl keliukai aplink Vilnių darosi vis labiau panašūs į dykumų keliukus; mindami dviračius galime ne tik sumažinti taršą, bet ir tinkamai pasiruošti tam atvejui, jei klimatui keičiantis dykumos pasieks Lietuvą;
- tikrą draugystę pažinsi iš laiku pristatytų sulčių, buterbrodų ir pompos;
- ne visos vertybės, kurias gauname iš Europos yra mums tinkamos, pavyzdžiui - prancūziškos pompos. Visada turėjau abejonių dėl prancūzų. Kadangi šią pompą pirkau tuo metu, kai prezidentu buvo Širakas, belieka tikėtis, kad Sarkozy žadamos permainos palies ir prancūziškas dviračių pompas.

Minti dviratį yra verta...