Šiandien kalbėjau apie valstybės gyvenimo sumaištį, kurią vadinu bankrotu. Pasakiau savo nuomonę, kad opozicija neturėtų balsuoti už Č.Juršėno kandidatūrą. Man tai atrodo savaime suprantamas dalykas, kad valdanti dauguma turi pati, be opozicijos pagalbos, išsirinkti Seimo vadovą. Jeigu valdanti dauguma pati to nepajėgia padaryti, tai ji turi nustoti "kankinti" valstybę savo nesusikalbėjimu ir negebėjimu dirbti. Be abejo, didžiausios problemos yra ne Seime, bet Vyriausybėje ir todėl reikėtų kalbėti visų pirma apie Vyriausybės kaitą. Tačiau jeigu pasirodytų, kad valdanti dauguma negali išsirinkti net ir Seimo pirmininko, tai reikštų, kad valdančios daugumos krizė yra dar gilesnė, nei mes įsivaizduojame. Leisti tokiai tariamai daugumai toliau egzistuoti, kurioje partneriai kaltina vieni kitus tarpusavio sąmokslais, kuri negali priimti paprasčiausių sprendimų, net ir Seimo pirmininko išsirinkti, būtų didelė klaida ir net veikla prieš valstybės interesus. Seimo pirmininko rinkimai yra elementarus egzaminas valdančiai daugumai, patikrinimas jos gebėjimo prisiimti atsakomybę, ir opozicija yra atsakinga, kad toks egzaminas valdančiai daugumai būtų solidus ir rimtas.
Šiaip jau visas šis valdžios bankroto sukeltas chaosas paprasčiausiai pradeda vis labiau atsibosti ir ima paprasčiausiai pykinti. Gaila laiko, kurį praleidi tuščiose diskusijose, bandydamas rasti būdus, kaip su tokia bankrutuojančia valdžia iki Seimo rinkimų išspręsti bent kelias esmines problemas, kurių sprendimo negalima atidėlioti. Tuo tarpu net ir to nėra kada svarstyti, nes turi svarstyti kas taps Seimo pirmininku ir tai ar Premjeras išliks savo poste.
Tokiose sekliose šios kasdienybės diskusijose ir dažnose rietenose praktiškai visai nebelieka erdvės rimtų ilgalaikių perspektyvų aptarimui, strateginių alternatyvų pasirinkimui. Net nebežinai ar tokios diskusijos kam nors dabartinėje politinio chaoso karuselėje dar kiek nors rūpi. Iš viso lieka nebeaišku - ar daugumai dabartinių politikų kas nors daugiau nei rytdienos diena ir artimiausi Seimo rinkimai dar bent kiek rūpi ir ar gali rūpėti. Kažin ar gali rūpėti, jeigu visame Seime ant vienos rankos pirštų suskaičiuosi parlamentarus, kurie be "Vakaro žinių" paskaito dar ir "Economist", "Financial Times" ar "Newsweek" (originalo kalba).
Ir tada su vidiniu susierzinimu pradedi galvoti ir svajoti - o gal nebekreipti dėmesio į visą tą dabartinio valdžios bankroto sukeltą chaosą, gal iki rinkimų ir nebeverta ieškoti galimybių, kaip bent kiek pataisyti padėtį (nes vis tiek iš esmės ši valdžia nieko esmingo nebenuveiks), o tada nebėra ir didelės prasmės šią "valdžiukę" toliau kritikuoti ir tam naudoti savo jėgas. Vis tiek jau viską apie ją pasakėme, ieškoti kaip dar ką nors naujo apie ją pasakyti, nėra didelės prasmės. Gal žymiai naudingiau būtų visą dėmesį skirti vienam klausimui - o ar galima kitaip? Ir ko reikia, kad būtų kitaip? Ir galų gale, ką darysime kitaip? "Kitaip" mano žodyne, reiškia "geriau", "labiau europietiškai", nes gali būti kitaip - ir blogiau, labiau rusiškai.
Kažkodėl norisi tikėti, kad negali šis chaosas ir politinė negalia tęstis amžinai. Ir kažkodėl norisi tikėti, kad Lietuvos politinis gyvenimas konverguos link europietiško, o ne link bizantiško (rusiško) modelio. Ir dar kažkodėl norisi tikėti, kad žymi Lietuvos rinkėjų dauguma tikrai norėtų, kad lietuviška politika darytųsi panašesne į europietišką, o ne į rusišką. Bet toks noras gali virsti realybe tik tada, jeigu rinkėjai patikės, kad tokia perspektyva ne savaime ateis, o mes ją patys turime ir galime sąmoningai sukurti, ir kad mes žinome, kaip, pagal kokį planą ją kursime.
Taigi - ar galima kitaip? Ar galima mažiau suktis dabartiniame chaose, kurį pakeisti jau gali tik rinkėjai, o ne politikai, ir ar galima daugiau išsamių diskusijų apie ilgalaikės ateities planą, apie globalios ir lietuviškos Lietuvos ateities planą?
Esu įsitikinęs, kad galima...
