Ar reikia Lietuvai "Fizikų" partijos?

Skaitau šiandien spaudą ir stebiuosi – niekaip nesuprantu, kodėl visi taip susirūpinę ir rimtai svarsto A.Valinsko “šoumenų” prisikėlimo partijos reikalus. Jeigu nori – tegul kuria. Nematau nieko blogo. Valinskas, kaip baigęs teisės mokslus, galės būti teisingumo ministru, Jogaila Morkūnas – užsienio reikalų ministru (vardas suteikia galimybes įtvirtinti strateginės partnerystės su Lenkija reikalus, o tuo pačiu ir “Jogailos” vardas lietuvių sąmonėje būtų išvaduotas nuo prasto istorinio turinio).

Manau, kad tokių partijų, kurias vienija ne kokios nors idėjos, o vien tik žymūs vardai, galėtų būti ir daugiau. Raginčiau ir žymesnius sportininkus pagalvoti ar nebūtų verta kurti “čempionų” partijos. Įsivaizduokime po sėkmingos Pekino olimpiados, “čempionų” partijos kandidatų į Seimą sąrašą, kuriame yra visa krepšinio komanda, V.Alekna, D.Gudzinevičiūtė, penkiakovininkai Zadneprovskis bei Krungolcas ir sunkiaatletis Vyšniauskas. O dar gal ir dviratininkės. Kas galėtų už tokį sąrašą nebalsuoti?

O dar pavyzdžiui galėtų būti sukurta “Sėdėjusių ir sėdinčiųjų” partija, kurios priešaky būtų Daktaras su Petriku, o iš paskos rikiuotųsi ir dabartinės Vilniaus bei Trakų savivaldybių ir Kauno apskrities herojai. Čia galėtų buriuotis ir “nuteisti už gerus darbus”.

Aš pats rimtai svarstau “fizikų” partijos kūrimo reikalus. Įsivaizduokite sąrašą : Kubilius, Razma, Abišala, Malakauskas, Vaigauskas, Sakalas, Poderys (energetikos kainų regulkiavimo viršininkas). O dar biofizikai – Saudargas, Šerkšnys, Vareikis, Jarmolenka. Aš jau nekalbu apie fizikus, kurie dar nepasuko į politiką. “Fizikų” partija būtų stipriausia partija Lietuvoje, ko gero stipresnė ir už Šoumenų prisikėlimo partiją . Vienintelė problema su “fizikų” partija, kad stojančiųjų į partiją fizikos žinios būtų tikrinamos.

Lietuva galėtų, kurdama savo “drąsios šalies” įvaizdį, drąsiai atsisakyti ideologinės politikos liekanų, nes XXI amžiuje tai jau tampa visiška atgyvena. Televizijos ekranai vaidina žymiai svarbesni vaidmenį žmonių gyvenime nei kokios nors konservatizmo ar liberalizmo idėjos. Lietuva galėtų būti pirmoji šalis pasaulyje, kuri drąsiai atsisveikintų su XIX ir XX amžių atgyvena – idėjomis paremta politika. Pirmąjį žingsnį ir daro Valinskas. Reikia jį padrąsinti, o ne kritikuoti.