Šiandien Seime diskutavome apie kitų metų biudžetą. Išsakiau tai kas labiausiai rūpi. Pateikiu visą savo kalbą:
"Noriu tarti keletą žodžių, kaip aš matau situaciją ir su kuo mes galime kitais metais susidurti, kai reikės gyventi pagal šiuo metu Seime svarstomą biudžeto projektą. Mano įsitikinimu, ekonomikos ir mūsų visos finansų sistemos perspektyvos nėra optimistinės. Pradėsiu nuo infliacijos ir su tuo susijusių problemų. Noriu kelti klausimą: ar apie tai kalbame rimtai, ar pasiduodame pagundai kalbėti, kad čia nėra jokių problemų, kaip premjeras sako, viskas kontroliuojama, visi procesai žinomi, matomi ir mes čia esame kažkokia ramybės sala, kurioje galime nekreipti dėmesio į tai, kas vyksta ir į tai, ką kalba daugelis, ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio ekspertų.
Iš tiesų, ligšiolinė valdžios laikysena, drąsus kalbėjimas, kad štai viskas gerai, viską kontroliuojame, man labai primena 1999 metus, apie kuriuos aš dar vėliau tarsiu keletą žodžių. O procesai, kurie vyksta ir Lietuvoje, ir Latvijoje, ir Estijoje, ir Bulgarijoje, visose šalyse, kurios yra Europos Sąjungos narės ir kurios vienintelės yra išlaikiusios savo nacionalinių valiutų pririšimą prie euro, yra labai panašūs.
Pirmas ir pamatinis dalykas, kurio negalime nematyti, tai totalinis darbo jėgos trūkumas, lemtas daugelio procesų. To padarinys vėlgi yra labai aiškus. Tai labai spartus darbo jėgos kainos augimas. Darbo jėgos brangimas ir yra pagrindinė didėjančios infliacijos priežastis. Infliacijos augimas lemia labai spartų eksportui skirtos produkcijos brangimą ir dėl to mažėjantį eksportą. Todėl didėja einamosios sąskaitos deficitas. Latvijoje ir Estijoje tai jau matosi, netrukus matysime ir Lietuvoje,
Ir visa tai, ypač tuo atveju, kai valiuta yra pririšta prie euro, o tai neleidžia jokių manevrų su pinigų politika, visa tai atveda prie eksporto žlugimo, ir su tuo susijusio spartaus BVP mažėjimo. O po to atsiranda bankrotai ir nedarbo augimas. Tokių atvejų ekonomikos istorija žino daug, tai nėra jokia naujiena. Noriu pastebėti, kad tai kalba daugelis užsienio ekspertų ir mūsų bandymai rodyti tariamą ramybę, mane kartais šokiruoja.
Noriu pacituoti vieno, nesenai iš interneto paimto teksto pavadinimą - „Lietuvos kelio pabaiga“. Estijai skirtas spalio mėnesio straipsnis vadinasi taip: Infliacijos šuolis Estijoje kelia klausimą apie tai, ar įmanomas “minkštas ekonomikos nusileidimas”. Ekspertai sako ir tai, kad kuo didesnis yra BVP augimas tokiomis sąlygomis, tuo greičiau yra artėjama į “kelio pabaigą”, į “kietą nusileidimą”. Taigi Premjero džiūgavimas, kad BVP auga po 10 proc., darosi panašus į “puotą maro metu”.
Tad iš tikrųjų susidariusi situacija, kurią mes matome ir kurią mato užsienio ekspertai, mus verčia kelti klausimą, ar mes, politikai, šią situaciją matome, ar mes galvojame, kaip to galima išvengti. Klausimas, kuris kyla šiandien, yra labai paprastas ir aiškus. Kokį kelia renkamės? Ar atvirai kalbame apie problemas ir apie galimą “kelio pabaigą”, ar elgiamės lietuviškai, tai yra taip, ką matėme 1999 metais – apie problemas nekalbame, kol neįvyksta griūtis.
Premjerai ir G.Vagnorius, ir R.Paksas 1999 metais ekonominės ir finansinės krizės akivaizdoje kalbėjo, kad viskas gerai, o po to ieškojo būdų kaip pabėgti. Vienas rado būdą kaip susipykti su Prezidentu, kitas, turiu omeny R.Paksą, kai palūkanos už valstybės galimybę skolintis nuo 8% pakilo iki 20%, sugalvojo, kad reikia atsistatydinti dėl „Mažeikių naftos“. Taigi, jeigu ir toliau girdėsime Ministro Pirmininko kalbas, kad Lietuvoje viskas gerai ir nereikia dėl nieko jaudintis, ir kad nėra jokių problemų su atlyginimų augimu po 20 proc. ir t.t., aš turėsiu kelti vienintelį klausimą –kokiu būdu ruošiasi pasitraukti Ministras Pirmininkas G.Kirkilas.
Gali kilti klausimas, ką bendro su tuo, ką aš kalbu, turi biudžetas ir mūsų balsavimas. Be abejo būtų gerai matyti biudžetą be deficito, taip kaip Latvijoje ir Estijoje, bet kitas klausimas, į kurį vėl mes turime labai sąžiningai atsakyti, ar nepatvirtinę biudžeto neprisidėsime prie to, kad to kelio pabaiga, apie kurią kalba užsienio ekspertai, dar labiau priartės. Ir noriu priminti, kad kalbame ne apie Vyriausybės kelio pabaigą, kas galbūt ir nebūtų didelis blogis. Kalbame apie ekonomikos ir finansų sistemos kelio pabaigą. O tai, kaip žinote, iš tikrųjų pačiu skausmingiausiu būdu atsilieps ne kam nors kitam, o patiems skurdžiausiems sluoksniams.
Šalia klausimo, kaip gyvensime kitais metais ir kaip gali klostytis infliacijos, einamosios sąskaitos, eksporto perspektyvos, yra dar vienas vis aštresnis klausimas susijęs su pinigais, kurį vakar svarstėme Europos Reikalų Komitete..
Vis aštriau ir aštriau kyla klausimas, kaip bus įgyvendinami, kaip bus iki 2010 metų užbaigti aplinkosauginiai projektai, kuriems buvo gauta Europos Sąjungos parama. Juos įgyvendinant nuo 2004 metų, projektai pabrango 40% ir kaip pasirodo, jau šiandien reikia rasti 880 mln. tų projektų pabrangimui padengti iš nacionalinio biudžeto. Vyriausybė rado labai paprastą būdą – ji protokoliniu sprendimu pavedė 40% šio pabrangimo padengti savivaldybėms, kas, mano įsitikinimu, yra visiškai neapgalvota ir nežinau, kur toks sprendimas nuves.
Dar vienas dalykas, dėl kurio mes taip ir neišgirdome aiškių atsakymų, tai kiek pabrangs tų projektų įgyvendinimas iki 2010 metų, kai tie projektai turi būti užbaigti, - jeigu per ketverius metus pabrango 40%, aš galiu prognozuoti, kad per sekančius trejus metus pabrangs dar 40%. Vadinasi, jei šiandien jau turime 880 mln. litų problemą, tai 2010 metais turėsime ne mažiau kaip 2 mlrd. litų problemą ir tą problemą turėsime spręsti nacionalinio biudžeto sąskaita. Nežinau, ar mes galime balsuoti už kitų metų biudžetą, jeigu iki balsavimo gruodžio pradžioje Vyriausybė nepateiks aiškių skaičiavimų, kokius resursus teks sutelkti iki pat 2010 metų, ir nepaaiškins, kaip ši problema bus sprendžiama.
Jeigu sprendimas bus toks, kokį dabar Vyriausybė priėmė savo protokoliniu sprendimu, kad 40% šios problemos turi padengti savivaldybės, kas reiškia, kad savivaldybės jau dabar turi surasti apie 300 mln. litų, tai iki 2010 metų ši suma gali išaugti iki 500 ar 600 mln. litų, - tai mes, gerbiamieji kolegos, iš tikrųjų stovime didelės problemos akivaizdoje. Ir jeigu vyriausybė neranda šiuo metu tos problemos sprendimo, o tik galvoja, kad ją galima nustumti toliau, tai mums toks kelias tikrai nėra tinkamas".
