Dėl tylėjimo nuodėmės
Pagaliau sąžinė ir mane užgraužė. Pasirodo yra lengviau nutilti, negu vėl pradėti rašyti. Iš tiesų neturiu kuo pateisinti tokių ilgų totalinių "atostogų" šiame dienoraštyje, kai džiaugdamasis vasaros ramybe, nutariau ir dienoraščiui duoti ramybę.
Taigi, jaučiuosi žiauriai nusidėjęs - visų pirma sau ir savo pažadams. Dar daugiau - dienoraščio bičiuliams. Nuodėmės išpirkimui - galiu pasižadėti tik tuo, kad tokios nuodėmės daugiau nebekartosiu, nes puolus į nuodėmę, sunku iš jos išlipti.
Atostogos baigėsi. Ir dienoraščio atostogos taip pat...
4 komentarai:
Džiugu vėl matyt dienoraščio autorių žvalų ir linkusį „nekartoti tylėjimo nuodėmės“.
Vasaros pauzė visai pateisinama. Juk atvirumas čia gerokai didesnis, ypač palyginus su kitais valstybės viešojo gyvenimo dalyviais. O nuolatinis atvirumas kažkiek vargina. Juo labiau, visai nebūtina atsiliepti į kiekvieną delfi.lt publikaciją.
Rašykit, rašykit, visada įdomu paskaityt jūsų mintis.
Tylėjimas ne nuodėmė. Rašyti kai neturi ką pasakyti nuodėmė.
Jei rašymas -- nemaloni prievolė, išbandykite įvairius būdus -- kasdien rašyti po nedaug arba kas savaitę po daug, ar dar ką.
Jūsų mintys mums įdomios ir vertingos.
Šaunu. C:
Rašyti komentarą