Vis ramybėje nepalieka mintis, kad su politikos formavimu ar formavimusi Lietuvoje yra kažkas negerai. Tą ypač pajunti, kai pabūni kokiame nors tarptautiniame forume ir gauni progą palyginti Lietuvos politiką ir jos procesus su kitų, ypač senesnių ES valstybių, analogiškais reikalais.
Jeigu paveikslą piešti labai grubiais štrichais, tai susidaro vaizdas, kad Lietuvos politinis gyvenimas yra perdėtai koncentruotas į praeitį bei dabartį ir jame ryškiai stokoja ateities dimensijų.
Iš tiesų daugelis šiandieninių Lietuvos problemų yra sąlygotų ne taip senos Lietuvos praeities. Pusę amžiaus užtrukusi okupacija vis dar nepaleidžia Lietuvos. Postkomunizmas Lietuvoje tampa permanentiniu reiškiniu, su jo tradicijas sėkmingai perimančia naująja nomenklatūra ir vis labiau besiplėtojančiu cinizmu valstybės gyvenime. Šiandieniniai svarbiausieji valstybės gyvenimo bruožai - teisingumo stoka ir visuotinė korupcija - yra tų pačių neįveikiamų tradicijų pasekmė.
Iš kitos pusės, praeitis atneša ir svarbios šiandienai patirties - rūpestis valstybės saugumu ir Rusijos grėsmių suvokimas taip pat ateina iš tos pačios praeities.
Taigi praeitis ir dabartis valstybės gyvenime yra labai tampriai susiję. Ir tai nėra nuostabu. Blogiau yra, kad ateitis ir dabartis valstybės gyvenime ir politikoje yra praktiškai niekaip nesusiję, nes ateities perspektyva yra niekaip neprojektuojama į dabartinį Lietuvos valstybės mechanizmą ir jo veikimą. Ateities projekcijas ir perspektyvas vis labiau galima įžvelgti Lietuvos verslo ar kultūros pasaulio šiandieniniame gyvenime, tuo tarpu politinė sistema sukasi ratu, pasiklydusi tarp praeities ir dabarties, praktiškai visai neįtakojama ateities perspektyvų ir visiškai neįstengdama jų įtakoti. Valstybės gyvenime ateitis kuriasi arba savaime, arba įtakojama Briuselio, bet ne sąmoningų lietuviško politinio intelekto pastangų dėka.
Tai nereiškia, kad staiga Lietuvos politikoje reikia užmiršti praeitį ar dabartį ir visiems pulti svarstyti futurologines ateities projekcijas, tačiau žymiai stipresnis ateities dėmens pabrėžimas yra būtinas.
Net ir suvokiant, kad daugelis šiandieninių Lietuvos problemų yra sąlygotos praeities palikimo, kyla natūralus klausimas, kaip efektyviau tą palikimą įveikti - ar vien kalbant apie praeitį ir ją nagrinėjant, ieškant praeityje dabarties problemų priežasčių, ar suvokiant visas dabarties problemas ir tai, kad jų šaknys yra praeityje, vis tik jų sprendimo būdų ieškoti ateities perspektyvose, ieškant būdų kaip tų perspektyvų realizaciją pagreitinti.
Antrasis būdas, mano įsitikinimu, yra vienintelis realus ir efektyvus, tačiau ir mažiausiai naudojamas šiandieniniame Lietuvos politiniame gyvenime.
Kyla klausimas - ką reikia daryti, kad Lietuvos politinis gyvenimas įgautų ir ateities dimensijos žymiai didesnį svorį. Receptų gali būti įvairių, tačiau labiausiai rūpi receptai savam kūnui, tai yra Tėvynės Sąjungai.
Tėvynės Sąjunga visada pasižymėjo stipriai akcentuotu praeities ir iš to kylančiu dabarties neteisybės suvokimu. Lygiai taip pat visada demonstravo aiškų siekį, kad su sovietine praeitimi reikia greičiau atsisveikinti. Tėvynės Sąjunga visada jautė atsakomybę už tai, kad šiandieninė Lietuva būtų kuriama remiantis į praeities skaudžią patirtį, todėl valstybės saugumo ir Rusijos grėsmės reikalai buvo suvokiami kaip prioritetiniai klausimai. Lygiai taip pat šiandieninės korupcijos ir neteisingumo priežastys visada buvo matomos sovietinės praeities palikime.
Mano įsitikinimu, ateina metas, kai Tėvynės Sąjunga turi suvokti savo lygiai taip pat didelę atsakomybę į šiandieninį valstybės politinį gyvenimą atnešti ryškią ne tik praeities, bet ir ateities projekciją, nes nesimato, kad kuri nors kita politinė partija būtų pasiruošusi imtis tokios atsakomybės. Tą kažkada darė Sąjūdis, brėždamas ilgalaikę nepriklausomos Lietuvos kūrimo viziją, tą patį dabar turi daryti Tėvynės Sąjunga.
Lietuvos politiniame gyvenime sėkmė lydės tik tas politines jėgas, kurios sugebės derinti efektyvų dėmesį visiems trims svarbiausiems dėmenims: ir praeičiai, ir dabarčiai, ir ateičiai. Tie, kas sugeba rūpintis tik vienu dėmeniu, tampa arba marginalais, arba populistais. Partijos, kurios sustingsta tik ties praeitimi, labai greitai tampa priedu prie nacionalinio muziejaus, partijos, kurios skelbia, kad per 11 dienų stebuklingai išspręs visas dabarties problemas, tampa paprasčiausiais trumpalaikiais populistais. Partijos, kurios kalba tik apie šviesią ateitį, labai greitai tampa panašios į liberalių fantastų būrelį.
Taigi, Lietuvai reikalinga politika, kurioje vienu metu derėtų dėmesys visiems trims dėmenims:
Praeitis – valstybės saugumas; santykiai su Rusija; stalinizmo, komunizmo, KGB nusikaltimai.
Dabartis – teisingumas; kova su korupcija; kova su biurokratų savivale;
Ateitis – šalies modernumas; globalizacijos iššūkių įveikimas; ekonominis konkurencingumas.
Iš esmės viskas, ką parašiau, yra trivialus dalykas, tačiau ne taip lengvai įgyvendinamas. Ir ypač dėmesys trečiajam dėmeniui reikalauja ir intelektualinio potencialo ir gebėjimo sakyti tiesą apie nepopuliarius dalykus. Bet kitaip žygis į ateitį bus neįmanomas.
Iš tiesų Lietuvos politikos formulė yra paprasta - tik sutelkę dėmesį į trečiąjį dėmenį, į ateities perspektyvą, galime įveikti ir dabarties sunkumus ir praeities palikimą. Bet tam Lietuvos politinėje sistemoje reikia kokybiškai kitokio intelektualios politinės valios ir telkiančios lyderystės potencialo. Ar Tėvynės Sąjunga tokio potencialo turi pakankamai?
