Rinkimai ir kita...
Eilinį kartą vėl turiu kalbėti apie sąžinės graužimą, kad taip ilgai tylėjau. Priežastis paprasta - rinkimų tempas nepalieka laiko prisėsti prie kompiuterio...
Todėl dabar trumpai apie viską:
1. Po pirmo rinkimų turo aiškėja, kad Lietuvoje tikrai galime turėti valdžią be socialdemokratų. O tai jau reikš didžiules permainas šalies gyvenime. Ar tokias permainas pavyks realizuoti, paaiškės po antrojo rinkimų turo - jeigu Tėvynės Sąjungos kandidatai sulauks ir antrajame ture akivaizdžios paramos, tai tokia permaina be abejonės bus realizuota. Ir tokioms permainoms sekmadienį yra gyvybiškai būtinas kiekvienas balsas atiduotas už mūsų kandidatus. Net ir tie rinkėjai, kuriems reikia pasirinkti tarp mūsų kandidato ir kokio nors liberalo, nesvarbu kokio atspalvio, turi suvokti kiek svarbu yra, kad mūsų, konservatorių, frakcija būsimajame Seime būtų maksimaliai didelė - nes tik tai nepaliks jokių abejonių, kad būsima valdžia tikrai bus be socialdemokratų.
2. Rinkimų kampanija įgauna ir komiškų bruožų. Štai parėjęs namo, Antakalnyje, kur ir gyvenu, ir esu prieš ketverius metus išrinktas į Seimą, ir dabar toje pačioje apygardoje kandidatuoju, - taigi parėjęs namo, pakeliu skambantį telefono ragelį, ir išgirstu mielą savo konkurento, liberalcentristo Ginto Babravičiaus balsą, kuris maloniai paaiškina, kaip jis sveikina Andrių Kubilių jau išrinktą į Seimą pagal partijos sąrašą ir todėl antrajame rinkimų ture ragina balsuoti už Gintą Babravičių. Bandau paaiškinti, kad tai, švelniai tariant, demagogija ir taip sakant negarbingos "juodosios technologijos", bet greitai suprantu, kad bandau ginčytis su automatiniu įrašytu skambučiu. Kiek suprantu, tokio automatinio skambučio turėjo sulaukti didžioji dauguma Antakalnio rinkėjų. Net linksma pasidaro, - kažin ar tokiomis nelabai garbingomis priemonėmis galima vilniečius primityviai apgauti, bet atrodo, kad antrajame rinkimų ture tai viena iš populiariausių propagandos prieš mūsų kandidatus priemonių. Tik ką grįžau iš Molėtų - tą patį daro Prunskienė prieš Stundį. Ir taip per visą Lietuvą. Kažkokia beviltiška desperacija tokioje propagandoje...
3. Lietuvos politika serga garbingumo mažakraujyste. Tai jos skaudžiausia liga: smulkiai meluoti, slėpti tiesą, toleruoti smulkų nesąžiningumą politikoje yra pasidarę norma. Tačiau smulki netiesa nepastebimai perauga į stambų melą. Ir tai galų gale pražudo tuos, kurie sau leidžia taip elgtis. G.Kirkilas taip ir pakirto žmonių pasitikėjimą ne tik savimi pačiu.
4. Naujos Vyriausybės laukia labai sunkus šios valdžios palikimas: ekonomikos krizė, biudžeto deficitas, žlugęs tariamų derybų dėl Ignalinos burbulas, subyrėjęs LEO, nesuvaldyta korupcija ir dar visa krūva didžiulių problemų. Krizė reikalauja absoliučiai sąžiningo politikų kalbėjimo. Todėl naujos Vyriausybės veikla turi prasidėti nuo "nulinės tolerancijos" politikos negarbingumui. Antras veiksmas - atviras, sąžiningas ir negailestingas dabartinės valdžios palikimo auditas - aiškus įvardijimas kokia situacija yra paveldėta ir kas mūsų visų laukia artimiausiu metu. O tada - principingas krizės įveikimo planas. Jo rėmai jau pakankamai aiškūs.